Klausimas ar jie išvis turi tokią problemą - ar pas juos buvo laikotarpis, kai langai buvo statomi nekokybiški/nebuvo galimybių juos tinkamai prižiūrėti.

Net jei tokio laikotarpio nebuvo, kazkoks reguliavimas tikrai turi buti, nes viskas nusidevi.

Bent jau kalbant apie tvoras Suomijoje (kur pas mus gali irgi pastatyt bet koki 3 metru aukscio metalinio profilio sh) - ten veikia taip vadinama "zmogaus teises gamtai" - cia tokia taisykle, leidzianti nevarzomai judeti be papildomu leidimu kaimo vietovese nepriklausomai ar zeme yra privati (!!!) jeigu tai nesukuria savininkams jokiu nepatogumu. Numatytu baudu lygtais nera, nepaisant to jie beveik nestato tvoru.

Spėčiau, kad tokius darbus kaip langų keitimas daro namo administratorius, niekas saviveikla neužsiima.

Patiko vieno iš stendų, stovinčių Šilėnų kaime, aprašas. Atspindintis senų medinių namų atnaujinimo problematiką Lietuvoje. Kritiškas, bet paliekantis vilties.

Na, čia dar priklauso kokie tie namai. Jeigu istoriškai vertingi, tada taip, bet jeigu Švenčionėliuose į 1950 - 1960 metų statybos štai tokius standartinius vieno projekto namus visi susidėjo plastikinius langus, tai istorija dėl to nieko neprarado.

Etnografiniame kaime vertingi ne tik keli išskirtiniai pastatai, bet ir visuma.
Ta liga prasidėjo, kai rekonstruojant kelią 2006-2007 metais subjaurota pagrindinė Aukštadvario gatvė. Kitur tas langų be skyrimų keitimas taip nekrito į akis.

Pasvalys, metú pradžia

Yra tam tikras fasado kompozicijos ritmas net ir sovietinių pastatų atveju. Žr. foto. Tai harmoningas ritmas. Jei jūs idedat vientisą - jį sugriaunat. Neesmė sovietinis ar ne sovietinis.

Vilnius, Justiniškės, preišais „Vyturio” mokyklą:

Tas "ritmas" tai yra mūsų įprotis matyti suskirstytus langus. Bet patikėkit, mūsų proseneliai tikrai būtų statę be to ritmo

Beje, gal ką nors domina, yra tvarkingai išimtos su stakta caro laikų statybos dvivėrės dvigubos aukštos durys. Visi tik aikčioja kokia vertybė, bet net varganų simboliškų 100 eur nieks nenori mokėt...

​​​​
Kilo man toks klausimas. Jeigu tokiuose absoliučiai architektūriškai nesaugomuose tarybinės statybos standartiniuose namuose, statyti plastikinius langus yra baisi nuodėmė (bet vis tiek 90% juos susistatė), tai kokia tada būtų forumiečių nuomonė apie dar naujesnį trendą - tokiuose pat namuose pasididinti langus iki žemės, ir įstatyti vitrininius langus, arba darinėjamus kaip dar vienos durys? Dabar Lietuvos miesteliuose tas yra labai trendy - žmonės pasidaro terasas su lauko baldais, į kurias gali vasarą išeiti tiesiai iš svetainės ar miegamojo.

Beje, o kas liečia tą kompozicijos ritmą, tai jis paprastai būdavo 1950 - 1970 metais miesteliuose medinius namus besistačiusių žmonių daromas grynai praktiniais sumetimais - kad vaikui išdaužus stiklą (turbūt nė vienas vaikas be to neužaugo), reikėtų keisti ne 150 x 150 šybą, o tik 80 x 30 ar panašiai. Bent jau man taip vaikystėje senelis aiškino Būtų tada buvusios tokios technologijos tvirtų stiklo paketų - žmonės nebūtų daliję langų. Niekas tada nekalbėjo apie tuos "ritmus", nes dauguma jų net nesuprato.

Tai aišku, kad nesuprato. "Paprastiems" žmonėms tokie dalykai paprastai nerūpi. Bet tam ir yra specialistai, kurie parengia taisykles (atsižvelgdami į architektūros kontekstą, viešosios estetikos aspektą), kad miestų ir miestelių pastatų fasadai, jų visuma, turėtų šiokį tokį vientisumą, kad nebūtų BEZOBRAZIJOS, anot vieno lenkų eseisto - BABADAGO. Kitose šalyse (pvz. Vokietijoje) tai yra reglamentuota. Ilgainiui, aišku, susiformuoja nekvestionuojama tradicija ir norma, atsižvelgti į kontekstą ir nedaryti bele kaip... To ir mes turėtume siekti. Keistumai ir ekscentriškumai, mano nuomone, leistini interjere, bet ne eksterjere.

Bet juk kalba eina ne apie istorinius, saugotinus pastatus, istorinius rajonus su senoviniu užstatymu (juose tikrai saviveikla neturėtų būti leidžiama), bet apie absoliučias 1950 - 1990 metų vienodas štampovkes (medines arba mūrines - jos visos vieno projekto, su veranda viduryje), kurios kažkokios architektūrinės vertės neturi ir kažin ar kada turės. Aš pats tokiame name užaugau, ir mūsų, ir aplinkinėse gatvėse stovi tokie vienodi, kaip suštampuoti vieno tipo namai, sustatyti vienodai atmatuotomis eilėmis, ir vieno išplanavimo - veranda viduryje ir 2 langai iš šonų, viduje 4 kambariai. Vienintelis skirtumas seniau buvo - kokia spalva nudažyta (nors gal 70% geltoni). Tai čia jau kažkokia labai architektūra, kurios kažkas dar netgi turi būti išlaikoma?

Atsakau į tamstos klausimus. Vokietijoje centralizuotai, t. y. pagal bendrą net ne namo, o gal viso kvartalo ar rajono projektą, renovuojami Rytų Vokietijos daugiabučiai įgyja tuos lietuvių išsvajotus išėjimus iš pirmo aukšto į terasas ar kiemelius, įgyja naujus stiklinius balkonus ir pan. Švedijoje langus, prireikus kažkam, keičia visam namui, kad jie būtų vienodi (arba kam nors vienam ilgai ir nuobodžiai gaminamos kitų langų kopijos). Buvusioj sssr, įskaitant Lietuvą, stato kas ką nori ir kada nori, nes atseit, čia gi ne paveldas ir dzin, kad atrodys chaotiškai, bendras vaizdelis taps nekoks.
Šiaip tai taip, visais namais, visa miesto aplinka turi pasirūpinti specialistai, architektai, dizaineriai, landšaftininkai, gėlininkai. Chaosas leidžiamas skurdžiose šalyse, nes jos yra skurdžios šalys, t. y., iš bėdos nesikabinėjama prie bėdžių. Kai nesikabinėjama ir prie turčių, blogiau.

Veranda viduryje ir langai iš šonų - tai buvo būdinga ne tik sovietinėms štampovkėms. Tai tiesiog racionali struktūra. Ir iki karo taip statydavo. Manau, kad klaida manyti, kad reikia dėmesį skirti tik paveldiniams pastatams. Tokių yra absoliuti mažuma. Vaizdą duoda (ar ne) dominuojantys ne paveldiniai pastatai ir jų dermė. Trys pavyzdžiai. Du puikūs, trečias - jau nelabai, nors tikrai ne blogiausias pavyzdys.

Ne visiems norisi balkonų gyvenant pirmame daugiabučio aukšte

Tai su daugiabučiais visai kita istorija. Jie yra tarsi "visų ir niekieno". Bet ar lygiai tas pats galiotų nuosavų namų kvartalams, kiriuos miesteliuose sovietmečiu pasistatė dažniausiai tų pačių dabar gyvenančių tėvai ar seneliai. Savo žemė, savo sklypas, ar gali kas nors kištis?

Dabar su tokiais namais yra aibė visokių variantų. Vieni juos palieka kokius yra, tik nudažo. Kiti pristato priestatus, didina verandas, nugriauna verandas, pasidaro balkonus, pakeičia langus, pasidaro netgi langus iki žemės su išėjimu, dengia čerpėmis, dengia skarda, pasidaro antrus aukštus, įsitaiso stoglangius, užsideda saulės baterijas, netgi nugriauna palėpes ir padaro vieno aukšto namą su neaukštu stogeliu. Variantų šimtai. Toje pačioje Vokietijoje (nekalbant apie istorinius namus), tokių nuosavų namų stilius yra reglamentuojamas? Nes paprastai jie būna labai skirtingi tame pačiame kvartale.

Kitas dalykas - jeigu toks 1960 metų statybos namas padaromas žemu stogu, su terasa, dengtas skardine čerpių imitacija, apkaltas plastiku, ant stogo saulės baterijos... Tai jame vis dar tiktų tie "tradiciniai" langai?

Tarkim, namas renovuotas štai tokiu stiliumi. Jame tikrai reikia sudalintų langų? O neatrodytų jie name po renovacijos kaip svetimkūnis?

Na, savo sklype, pvz., Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje irgi galioja miesto arba gyvenvietės taisyklės (teritorijų reglamentai), pvz., reikalavimas samdytis architektą, o ne pačiam kažką chimičint iš ko papuolė. Galioja taisyklės atstumams nuo kaimynų, namų aukščiui, tvoroms (forma, spalva, aukštis), stogams, techninėms detalėms (komunikacijoms, santechnikai, lietvamzdžiams), išdėstymui gatvės atžvilgiu. Irgi viskas vyksta planingai. Nors namukai nėra tip top vienodi, jie yra suderinami. Dažnai vadovaujamasi tradicijomis ir gadinti senelių namus yra draudžiama arba nepriimtina.

Jo, ir gaunamas chaosas. Pvz., Švenčionėliuose ar kur kitur, kur dideli kiemai ar vienkiemiai, ne taip baisu, nors juk matyti, jei žmonės statė be architekto ir ne pagal tautos tradicijas ir jiems išėjo toks tep lep, monstras arba monstriukas.
Dideliam mieste arba sodų bendrijoj jau be sodų, kur tokie skirtingi namai iš kokių papuolė detalių arba kad ir gražūs, bet nesuderinamų stilių ir dydžių, sustatomi tankiai, chaosas didėja. Žmonės lyg ir turtingi, o grožio nėra. Tai pas lietuvius dar būna sodai, gėlynai, jie jaukina aplinką, o kokioj Rusijoj mieste privatus sektorius arba sodų bendrija garantuotai reiškia - nejaukus bardakas, kur per daug tvorų ir per mažai suderinamumo.

Langai, durys, verandos, stogų danga, lietvamzdžiai ir pan. priklauso nuo paties namo architektūros stiliaus. O tie namų architektūros stiliai turtingesnėse šalyse atspindi istorinį laikotarpį (taip, ir 20 amžiaus dešimtmetį) ir rajone/kvartale saugomi vienodi, kokie buvo pastatyti arba griaunami ir iš naujo priderinami (gali būti griaunami ir perstatomi ne po vieną). Pas mus problema, kad ilgai buvom tikrai varginga šalis ir kas ką galėjo, tas tą statė ar remontavo arba ne. Kontrolės ir architektų nebuvo dėl galimybių skurdumo.

Klasika:

Pats tas naujas namas, nors minimaliai, bet atrodo didesnis, bando išsiskirti iš kaimyninių, medinių tradicinių tos gatvės namų. Skandinavai galbūt siūlytų arba reikalautų toj gatvėj statyti panašesnį į tradicinius medinukus arba visai panašų, arba kopiją.

Bet nepavadinčiau to namo monstru, jam tinka jo langai, viskas jame tarpusavy suderinta.