Aš važiuoju per visą miestą tik dėl tokių dalykų, kurių provincijoje nėra 50-100 km spinduliu. Beje, gyvenant Joniškio miesto gale iki Maximos ar kokios kitos paslaugos reiktų važiuoti su auto, nes ji tik viena ten visame mieste, tuo tarpu Vilniuje parduotuvės ant kiekvienio kampo, net miesto pakraščiuose. Gyvenu Vilniaus gale šalia sodų ir miškų, bet tik kelios minutės pėsčiom iki krautuvės, kirpyklos, veterinarijos, gėlių ir pan.
Joniškio miesto gale turbūt gyventum nuosavam namuke su bent 6 arais. Jei taip pat gyventum Vilniuje - Maximos irgi nebūtų ranka pasiekiamos. ex-Soduose neretai net ir kioskas pasiekiamas pėstute tik geru oru O daugiabučių kvartaluose Joniškiuose dažniausiai maxima yra.
Aš nežinau, ko jums reikia, kalbu tik apie save. Bet jei viskas, ko jums nereikia dažniau nei kas 3 mėn. yra Šiauliuose, lygiai taip pat būtų galima gauti Vilniuje neišlendant iš savo mikrorajono ar tam tikros apibrėžtos Šiaulių dydžio miesto dalies.
Nežinau, ko čia gali reikėti. Į darbą - iki 10min, į tikrai gerą mokyklą - J.Janonio gimnaziją - iki 10min, į ligoninę - iki 10 min, ežeras, parkas - už tvoros. Centras - teatras, restoranai, kavinės - iki 10 min.
Ar galėčiau tai turėti gyvendamas Fabijoniškėse? Nemanau.
If a lion could speak, we could not understand him.
Šiauliuose NT kainos žemos, nėra kamščių, trumpi atstumai, visai netoli pajūris. Tačiau taip paprastai žmonės negali visko mesti ir trenktis į kitą svieto galą dėl truputį geriau. Jei nemeluoja statybų vystytojai, rašė, kad nemažai kas naujus butus perka tuose rajonuose kur nuomavosi butą. Pripratimo faktorius yra labai svarbus. Šiauliai tavo gimtasis miestas ir tu grįžai iš užsienio, ne iš Vilniaus atvykai, per tavo prizmę viskas kitaip atrodo.
Bet aš 4 metus studijavau, gyvenau Vilniuje. Ten gyvena krūva draugų, šeimos narių. Tą miestą aš puikiai pažįstu ir myliu.
If a lion could speak, we could not understand him.
Mano gimtąjame mieste yra apie 5000 gyventojų. Ten yra Maxima, Norfa, Iki, keletas vietinės reikšmės parduotuvėlių, 2 mokyklos, 2 darželiai, poliklinika, ligoninė (miglotos ateities), kavinė, 2 picerijos, restoranas, yra kur žaisti pulą, yra kur rodomi filmai (kad ir ne naujausi, bet vistiek), trys kuro kolonėlės, keletas autoservisų, šašlykinė, parkas miesto centre, sporto salė (o gal kelios), kultūrnamis. Viską galima pasiekti per 5-10 min automobiliu arba 15-20min pėsčiomis (čia maždaug keliaujant nuo pakraščio centro link). Elementarioms kasdienėms reikmėms per akis. Jei tau būtinai reikia Akropolio, nori pažiūrėt naujausią Marvel filmą kine, ar dar kažko ne elementaraus ir nebūtinai kasdienio - šoki į ratus, pavažiuoji 30min ir pyst esi Šiauliuose arba Panevėžyje. Bet ten nėra nieko, ko reikėtų kasdien (nebent ten dirbi).
Taip, gal pramogų mažokai, bet vėl gi, leisiu sau priminti, kad tema užsivedė pasiūlius kaimų gyventojams kraustytis į artimiausius miestelius, tad tarkim 5000 gyventojų miestui tapus, kad ir 8000 gyventojų miestu, tų pramogų ir užsiėmimų gal atsirastų daugiau.
Viskas yra požiūrio reikalas. Kas nori, tas randa pliusų gyventi mažame miestelyje, kas nenori - tas neranda
Bet nuo to tu vistiek netapai vilniečiu - vilniečiu galima tik gimti (tas pats liečia ir visus kitus pasaulio miestus ir kaimus).
Jeigu žmogus gyvena pastoviai kokiame nors mieste ir su juo sieja savo ateitį, o tuo labiau, jeigu jis tame mieste jau nugyveno didžiąją dalį savo gyvenimo - tai kodėl tokio žmogaus negalima laikyti -iečiu? Šiais laikais, kai žmonės labai mobilūs ir panorėję gali lengviau ne bet kada persikraustyti kur panorėję, kažin ar tas "būtinai reikia gimti" turi kažkokią prasmę.
V. Diavara (iš Skampų) vaikystėje augo Malyje. Įdomu, ar galima laikyti Malio gyventoju ir "ne vilniečiu" žmogų, kuris didžiąją dalį gyvenimo pragyveno Vilniuje, Lietuvoje padarė karjerą ir čia yra žinomas ir pripažintas.
Efka_01, prieš kažkiek dešimtmečių Danijoje ir Olandijoje buvo masiškai statomi būstai (gyvenamieji rajonai) kurių tikslas buvo palengvinti urbanizaciją. Dabar šios šalys vienos iš labiausiai urbanizuotų pasaulyje, kur apie 90% gyventojų gyvena miestuose. Lietuvoje skaičius apie 60%. Švedai irgi darė panašiai kaip olandai su The Million Programme.
Jeigu tavo gimtąjame mieste gyvenantys žmonės galėtų pigiai ir lengvai persikelti į Vilnių, kiek manai miestelyje liktų gyventojų po kokių septynių metų? 2000? 500? Daugelis Lietuvos gyventojų neturi galimybės persikelti į LT didmiesčius nes neįperka būsto ar nuomos/persikėlimo išlaidų. Todėl faktas kad jie gyvena kaime ar mažam miestelyje nėra to miestelio patrauklumo įrodymas...
Efka_01Jeigu tavo gimtąjame mieste gyvenantys žmonės galėtų pigiai ir lengvai persikelti į Vilnių, kiek manai miestelyje liktų gyventojų po kokių septynių metų? 2000? 500? Daugelis Lietuvos gyventojų neturi galimybės persikelti į LT didmiesčius nes neįperka būsto ar nuomos/persikėlimo išlaidų. Todėl faktas kad jie gyvena kaime ar mažam miestelyje nėra to miestelio patrauklumo įrodymas...
Na tik jau nereikia. Žmonės į užsienius išvažiuoja, apsigyvena ir pritampa ten, o čia - į miestą negali persikraustyti.
Kurie nori, tie gali. O kurie nepersikraustė - tie nelabai ir norėjo, jiems gal geriau gimtinėje. Kiekvienas laisvas rinktis.
O kuo tai siaura mąstysena? Siauresnė mąstysena yra kai pirmakursis iš velnias žino kur po dviejų mėnesių jau jaučiasi tikru vilniečiu
Po 2 mėnesių - ne, bet jeigu jis baigė mokslus, dirba Vilniuje, gyvena pastoviai ir ateityje planuoja gyventi čia? Kokie 5 metai yra jau pakankmas laiko tarpas, norint žmogų pavadinti vilniečiu. per tiek laiko galima kiaurai pažinti visą miestą ir išvaikščioti jį skersai išilgai.
Kartais po mokyklos atvykę į Vilnių pažįsta miestą geriau, nei gimę ir užaugę Vilniuje. Ypač jeigu dirba kokiu taksistu
Jeigu žmogus gyvena pastoviai kokiame nors mieste ir su juo sieja savo ateitį, o tuo labiau, jeigu jis tame mieste jau nugyveno didžiąją dalį savo gyvenimo - tai kodėl tokio žmogaus negalima laikyti -iečiu? Šiais laikais, kai žmonės labai mobilūs ir panorėję gali lengviau ne bet kada persikraustyti kur panorėję, kažin ar tas "būtinai reikia gimti" turi kažkokią prasmę.
Pastoviai gyvena ir su juo sieja ateitį tai čia kaip - atvažiavo studentaut, pastoviai gyvena jau porą mėnesių ir sieja ateitį? Į -iečio sąvoką įeina daug daugiau nei tik adresas kuriuo mobiliaką kraunasi...
Aišku "gimti" gal kiek per siauras apribojimas. Gal teisingiau būtų skaičiuoti nugyvento gyvenimo dalimis. Jei vaikui 9 metai ir jis 7erių persikėlė į X vietą - turbūt jis nelabai -ietis. Bet jei 50 metų gyvena X vietoje nuo 7erių... Gal ir užsiskaito.
Po 2 mėnesių - ne, bet jeigu jis baigė mokslus, dirba Vilniuje, gyvena pastoviai ir ateityje planuoja gyventi čia? Kokie 5 metai yra jau pakankmas laiko tarpas, norint žmogų pavadinti vilniečiu. per tiek laiko galima kiaurai pažinti visą miestą ir išvaikščioti jį skersai išilgai.
Kartais po mokyklos atvykę į Vilnių pažįsta miestą geriau, nei gimę ir užaugę Vilniuje. Ypač jeigu dirba kokiu taksistu
Buvimą -iečiu labiau siečiau su vietos istorijos, raidos, kasdienybės realijų ir t.t. pajautimu. O ne tik fizinio žemėlapio žinojimu. Jei 5 metai buvo prastudentauti Seilėtekio miškeliuose ir geriausiu atveju Islandijos gatvėje - vargu ar tai užsiskaitytų
Kitas dalykas - atvykėliai dažnai turi kompleksų įrodyti kokie jie gryni ir tikri -iečiai. Vietiniai tuo klausimu būna daug labiau atsipūtę. Čia šnekant ne apie vilniečius, o bendrai apie migruojančius ir norinčius susitapatinti su vietiniais.
Po 2 mėnesių - ne, bet jeigu jis baigė mokslus, dirba Vilniuje, gyvena pastoviai ir ateityje planuoja gyventi čia? Kokie 5 metai yra jau pakankmas laiko tarpas, norint žmogų pavadinti vilniečiu.
Mano tėvas atvažiavo į Vilnių kai jam buvo tik 2 mėnesiai ir nebuvo niekur ilgam išvykęs (jeigu neskaičiuoti tarnybos armijoje), bet aš jo vilniečiu niekada nevadindavau - tik Vilniaus gyventoju.
Žinau ne vieną kurie važiavo į užsienį ant paskolų. Yra didelis skirtumas tarp "evakuotis" į užsienį ir savo noru persikelti į Vilnių.
Jeigu uždirbi 700 EUR/mėn ir neturi santaupų (o tokių Lietuvoje labai daug) į užsienį kraustaisi kad "nebegrįžt į Lietuvą", "sukaupt kapitalo" arba "vardan normalesnio gyvenimo".
Į Vilnių kraustytumeisi vardan įdomesnio gyvenimo ir daugiau galimybių, bet kadangi Vilniuje siūlo sakykime 900 EUR/mėn nėra aiškių finansinių galimybių ar stimulo persikelti.
Mano tėvas atvažiavo į Vilnių kai jam buvo tik 2 mėnesiai ir nebuvo niekur ilgam išvykęs (jeigu neskaičiuoti tarnybos armijoje), bet aš jo vilniečiu niekada nevadindavau - tik Vilniaus gyventoju.
Šventa kasta tie vilniečiai
Kuris čia forume Vilniuje gimęs? Pabučiuosiu kojas prie progos.
Buvimą -iečiu labiau siečiau su vietos istorijos, raidos, kasdienybės realijų ir t.t. pajautimu. O ne tik fizinio žemėlapio žinojimu. Jei 5 metai buvo prastudentauti Seilėtekio miškeliuose ir geriausiu atveju Islandijos gatvėje - vargu ar tai užsiskaitytų
Kitas dalykas - atvykėliai dažnai turi kompleksų įrodyti kokie jie gryni ir tikri -iečiai. Vietiniai tuo klausimu būna daug labiau atsipūtę. Čia šnekant ne apie vilniečius, o bendrai apie migruojančius ir norinčius susitapatinti su vietiniais.
Na, jeigu studentas atvažiavo į Vilnių iš Žemaitijos ir pirmame kurse stengiasi stiliovai rengtis ir kietai atrodyti, nes "yra mieste", stebisi rusų ir lenkų kalba gatvėse - tai jo, jis dar neperprato miesto realijų. Tokie matosi iš tolo.
Bet jeigu po 5 metų tas pats buvęs studentas, dabar jau kokios nors įmonės darbuotojas, nekreipia dėmesio į aprangą, nes "vistiek niekam čia neįdomu", supranta ką "po prostu" šneka bobutės Kalvarijų turguje, ir padirbęs taksistu žino, kaip greičiau nuvažiuoti iš Lentvario į Fabus - tai ko gero, jis jau pradeda darytis vilniečiu
50% lietuvių nesugebėtų padengti 200 EUR nenumatytų išlaidų.
...
Bet kažkodėl visi mano pažįstami, kurie norėjo gyventi Vilniuje (o tokių tarp mano bendraamžių - absoliuti dauguma) jame ir gyvena. Eilinių, paprastų tėvų vaikai, dirbantys paprastus darbus, dauguma jau turintys savo šeimas. Ne turtuoliai.
Nereikia vaizduoti situacijos Lietuvoje kaip kokiais 1930 metais, kai eiliniam ūkininkui norint pabaigti mokslus, reikėdavo parduoti visas karves ir kiaules, ir dar arklį priedo.
Na, jeigu studentas atvažiavo į Vilnių iš Žemaitijos ir pirmame kurse stengiasi stiliovai rengtis ir kietai atrodyti, nes "yra mieste", stebisi rusų ir lenkų kalba gatvėse - tai jo, jis dar neperprato miesto realijų. Tokie matosi iš tolo.
Bet jeigu po 5 metų tas pats buvęs studentas, dabar jau kokios nors įmonės darbuotojas, nekreipia dėmesio į aprangą, nes "vistiek niekam čia neįdomu", supranta ką "po prostu" šneka bobutės Kalvarijų turguje, ir padirbęs taksistu žino, kaip greičiau nuvažiuoti iš Lentvario į Fabus - tai ko gero, jis jau pradeda darytis vilniečiu
Comment