Paaiškinkit, kaip gyvenant pvz. Šiaulių pietiniame rajone pasiekiat ten esančią mokyklą, maximą, polikliniką greičiau nei atitinkamai fabijoniškėse gyventantis žmogus savo rajone esančius tuos pačius objektus?

Taip, jei visada vedi vaikus į artimiausią mokyklą, tada taip. Bet jei veži į kitą mokyklą? Kas, jei būreliai, kuriuos nori lankyti vaikas, yra kitame miesto gale? Per kiek laiko į ligoninę nuvažiuos greitoji piko metu Šiauliuose ir Vilniuje?

Beabejo, jei nori ne į artimiausią fabų mokyklą, o į kokį licėjų, tada važinėsi ilgiau, bet lygiai taip pat, jei netenkina Joniškėlio mokykla, važinėsi į Šiaulius dar ilgiau, arba kaip kai kurie draugai dėl licėjaus iš rajono centrų persikėlę gyventi į Vilniaus bendrabučius, kad galėtų mokytis, kur nori. Tai toks ir "privalumas" tų rajoninių miestų "visko artumo". Mažesniuose miesteliuose gydymo įstaigos ne tik turi ribotą paslaugų kiekį, bet ir apskritai naikinamos, tai iki respublikinės ligoninės važiuoti reiktų žymiai ilgiau nei Vilniaus mieste.

Sutinku. Grįžus į savo gimtąjį miestelį, jau trečią dieną pakerta nuobodybė ir apytutuščių gatvių vaizdas.

BET! Bet...

1. Tai yra ne miesto, o jo gyventojų problema. Gaila, kad nėra daug žmonių, galinčių sugalvoti ir realizuoti idėjų, paverčiančių miestukus jaukiais ir įdomiais.

2. Primenu, kad visus savo argumentus vartoju anksčiau išsakytos idėjos kontekste: t.y., kad į mažesnius miestelius suplaukia aplinkinių kaimų gyventojai, padidindami miesto gyventojų skaičių (pvz. tarkim vietoj dvidešimties kaimų su 50 gyventojų, būtų vienas miestas su nemažiau 1000 gyventojų) ir taip sudarant palankesnes sąlygas vystyti ekonominei (įskaitant ir pramogų) veiklai.

Man iki Respublikinės kokios 7 minutės.

Sorry, bet man rodos, kad čia išsiskiria mūsų argumentų pobūdis. Tu paimi kaip faktorių įstaigų kokybiškumą, laikant, kad vienų paslaugų kokybė daug geresnė nei kitų. Aš kaip fakrorių paimu įstaigų būvimą apskritai ir neskirstau jas į kokybiškas/nekokybiškas. Kokybę laikau savaime suprantamu dalyku. Taip, gal tavo argumentas realiame pasaulyje teisingesnis, bet kadangi kalba eina apie teorinę viziją (arba tiesiog pamąstymą/pafantazavimą), tai laikau kad bet kuri įstaiga gali dirbti kokybiškai.

Beje, maža dalis elementarių paslaugų yra požiūrio reikalas. Daugumoje miestelių, kur gyvena bent pora tūkstančių gyventojų, gali rasti parduotuvių, prekybcentrį, degalinę, autoservisą, mokyklą, darželį, polikliniką, kavinę, restoraną, galima net rasti, kur pažaisti pulą, dažasvidį ar pažiūrėti kino filmą ir pan. Daug kam to užtenka, o jei nori kažko "šustresnio", tai argi sunku pavažiuoti iki artimiausio didesnio miesto?

1. Iš tikrųjų tai yra nemažai iniciatyvų mažuose miesteliuose, veikia bendruomenės, tvarkomos gatvės, renovuojami daugiabučiai ir seni pastatai, tvarkomasi, vyksta renginiai. Bet... Tiesiog, kad ir yra stengiamasi tvarkyti provinciją (paskutiniu metu tokių iniciatyvų pastebimai daugėja, ir tai yra džiugu), labai didelei daliai žmonių didmiesčio gyvenimas yra mielesnis ir jie nesikraustytų atgal į gimtą miestelį, net jeigu ten gatvės sutvarkytos ir jeigu turėtų ten gerai apmokamą darbą. Yra daug tokių žmonių, kuriems įdomu atvažiuoti, aplankyti tėvus, atlikti kažkokius reikalingus darbus prie namų, paatostogauti, pakeisti aplinką, prisiminti vaikystės vietas. Bet gyventi nuolat... Nesinori. Niekada mažuose miestuose nebus tiek veiksmo, judesio, renginių, netgi "big city feelingo", koks yra didmiesčiuose. Ir be to, mažose bendruomenėse paprastai visi viską žino, visi viską mato, ir nevengia tarpusavyje vieni apie kitus pakalbėti. O tai priimtina ne visiems (argumentas, kad "jeigu nieko blogo nedarai, tai nėra ko bijoti" čia negalioja, nes tiesiog kai kuriems žmonėms, pripratus prie miestui būdingo privatumo, daugiau to "buvimo visiems žinomu" nesinori).

2. Iš kaimų į miestelius jau žmonės migruoja neypatingai, nes kaimai yra demografiškai išsisėmę. Nelabai yra kam iš jų migruoti. Migracija iš kaimų į rajonų centrus ir mažus miestus buvo realus dalykas tarybiniais laikais (ypač ankstyvaisiais), kai dauguma žmonių gyveno kaimuose, ir persikraustyti į rajono centrą buvo WOW, siekiamybė. Bet dabar, kai Lietuvos urbanizacija yra apie 70% ir kaimuose yra labai mažai jaunimo (labiausiai migruoti linkusi amžiaus grupė), tai dabar tas jau nėra aktualu. Dabartiniai srautai - iš mažų rajoninių miestų į didmiesčius.

Kam tada gyventi tame mažame miestelyje, jei reikia pastoviai važinėti kažkur? Gal patogiau gyventi, kur paslaugos ne tik šalia, bet ir pasirinkimas didesnis ir kokybė geresnė. Kaip ir sakiau, kokiuose naujinkuose ar antakalnyje gali viską tą pati gauti dar n kartų patogiau ir greičiau nei mažame miestelyje, mokyklos, prekybos centrai, poliklinika, pulas, restoranas. O jei tavo mikrajono krautuvėje ar poliklinikoje nėra norimų prekių ar paslaugų, gali patogiai važiuoti į kitas didesnes, o ką daryti miestelyje, kai ko nors vienintelėje krautuvėje nėra? Vilniuje kai kurių paslaugų aš tikrai važiuoju ilgai per visą miestą, tenisą žaisti, į oro uostą ar ikea, bet miestelyje to iš vis net nėra.

Tu vėl tą oro uostą kiši. Kaip dažnai statistiniam provincijos gyventojui reikia į oro uostą?
Į darbą tai reikia 5 kartus per savaitę.

Čia tik pvz., esmė, kad provincijoje nėra jokio "viskas šalia" privalumo, viską ką gali gauti miestelyje šalia namų, lygiai taip pat Vilniuje gali gauti šalia savo mikrorajone, nereikia maisto važiuoti valandą per visą miestą, krautuvės ant kiekvieno kampo. Darbą irgi galima rasti šalia namų, aišku, jei nori ne dėžes nešioti Maximoje, o dirbti kur nors Uber, Barclays ar rimtesnėje gamykloje, teks važinėti toliau, bet provincijoje verslo centrai ar gamyklos irgi nesimėto ant kiekvieno kampo, greičiausiai tektų važiuoti dar toliau į didesnį miestą ar kaimyninį rajoną.

Taip, pastebėta teisingai. O mažuose miestuose tikrai yra ne viskas. Pavyzdžiui, iš Švenčionėlių daug kas važiuoja į Ignaliną apsipirkti (25 km su mašina ar traukiniu, visai netoli, bet vis tiek - ne vietoje). Ne dėl to, kad Švenčionėliuose nebūtų kur, o dėl to, kad Ignalinoje tų pačių prekybos tinklų parduotuvės yra didesnės ir su didesniu prekių pasirinkimu (kurortinis miestas, matyt tai savo duoda). Taip pat daug kas važinėja į Ignalinos SPA pasidžiaugti vandens pramogomis, nes Švenčionėliuose jų nėra. Prireikus kokios pažymos, reikia važiuoti į Švenčionis, rajono centrą. Dideliame mieste turi didelę koncentraciją reikalingų įstaigų, parduotuvių ir kitų traukos centrų mažame plote, ir tai savaime yra patogumas. Ir patys tie traukos centrai dideliuose miestuose pasižymi geresne kokybe.

Kol tu per visą miestą pravažiuoji, tai eiliniam provincijos miestelyje galima ne tik į gretimą miestelį ar rajono centrą nuvažiuot, bet dažnai ir į artimiausią rimtesnį miestą.

Čia kaip ir su darbais ir kitkuo. Kažkodėl LT žmonės viską skaičiuoja kas yra mieste ar miestelyje, o ne pasiekiama per X laiko.

Tu visada Šiaulius laikai tarsi provincija. Šiauliai yra miestas su poliklinikom, universitetais, darbo vietom. Tačiau maži miesteliai neturi absoliučiai nieko ir reikia visur važiuoti bei turėti mašiną. Senatvėje nebegalėsi vairuoti ir kas tada?

Aš važiuoju per visą miestą tik dėl tokių dalykų, kurių provincijoje nėra 50-100 km spinduliu. Beje, gyvenant Joniškio miesto gale iki Maximos ar kokios kitos paslaugos reiktų važiuoti su auto, nes ji tik viena ten visame mieste, tuo tarpu Vilniuje parduotuvės ant kiekvienio kampo, net miesto pakraščiuose. Gyvenu Vilniaus gale šalia sodų ir miškų, bet tik kelios minutės pėsčiom iki krautuvės, kirpyklos, veterinarijos, gėlių ir pan.

Aš galiu komentuoti tik argumentais, kuriuos aš žinau ir kurie man svarbūs. Prieš grįždami į Lietuvą ilgai ir sunkiai skaičiavome, kur norėtume/vertėtų gyventi. Ir Šiauliai laimėjo vienareikšmiškai. Vėlgi, viskas labai priklauso nuo individualių poreikių ir asmeninės situacijos, jokiu būdu nesakau, kad Šiauliai būtų geriausia vieta gyventi kiekvienam.

Kas tie dalykai, kurie yra Vilniuje, bet nėra Šiauliuose, ir kurių man reiktų bent kartą per 3 mėnesius?

Aš nežinau, ko jums reikia, kalbu tik apie save. Bet jei viskas, ko jums nereikia dažniau nei kas 3 mėn. yra Šiauliuose, lygiai taip pat būtų galima gauti Vilniuje neišlendant iš savo mikrorajono ar tam tikros apibrėžtos Šiaulių dydžio miesto dalies.

su tais migracijos procesais būtų daug mažiau problemų, jeigu tautos išrinktieji nebijotų valstybės įstaigų decentralizacijos. prieš rinkimus decentralizaciją žada, po rinkimų pradeda pažadus vykdyti ir išsigandę viską palieka, kaip buvo

Tai ir ta decentralizacija geriausiu atveju vyktų į šalia esantį Kauną. Spėju, didžioji dalis darbuotojų važinėtų į Kauną, bent jau pradžioje. Šiaip, Kaunas gerai atsigautų, jei perkeltų visą valdžią ir kartu pereitų susijusios įmonės. Turtą galimą būtų parduoti brangiai, o Kaune nusipirkti pigiai. Dar uždirbtų nemažai pinigų.

Šiauliuose NT kainos žemos, nėra kamščių, trumpi atstumai, visai netoli pajūris. Tačiau taip paprastai žmonės negali visko mesti ir trenktis į kitą svieto galą dėl truputį geriau. Jei nemeluoja statybų vystytojai, rašė, kad nemažai kas naujus butus perka tuose rajonuose kur nuomavosi butą. Pripratimo faktorius yra labai svarbus. Šiauliai tavo gimtasis miestas ir tu grįžai iš užsienio, ne iš Vilniaus atvykai, per tavo prizmę viskas kitaip atrodo.