Nežinu cherba, bet maty Jūs prabangiai gyvenate, kad glaite sau leisti pirkti prekes maximose. Seniai aš ten neperku, na nebent kas nors butų labai akciinio, ar reikėtų kažko skubiai.O pasipirkinėju Kauno bazėje - nes realiai tik kvailys gali leisti pirkti surį už 20 ltl, kai bazėje tas ptas sūris kainuoja 16 - 17 ltl, duoną už 4 lt, jei čia 3,2 lt, dešrą už 40 lt, jei čia 20 lt, ir etc. Todėl ar bus tas lidlas ar nebus (o kiek mačiau kainos tikrai ne stebuklas), manau mano vartojimo įpročių nepakeis.

Aišku, kai kurie vilniečiai mane bandė įtikinti kad, brendinis pienas yra geresnis nei ne brendinis pienas, bet kažkaip labai jau nesėkmingai.

Niekas nekalba, kad jeigu žmogus perka tai tik "Maximoje", aišku ne visi turi galimybių apsipirkti ne vien prekybos centruose, bet pirkiniai tikrai būna išskaidyti į kelias parduotuves, o dažnai ir į turgus. Aš kaip gyvenu netoli tiek turgaus tiek daugybės parduotuvių, tai ir neturiu bėdų. Kažkas būna pigiau parduotuvėse, kažkas turguje. Bet "Lidl" manau tikrai turės įtakos, ypač mikrorajonuose, kur nėra tokio plataus pasirinkimo."Lidl" dažnai nenaudoja gamintojo brando, pasirašo sutartis su tiekėjais, taupymas leidžia mažinti ir kainas, tad kažkokių pokyčių visvien bus.

Tai, kad sūriams, kaip ir visoms kitoms prekėms, dažnai būna akcijos ir dar pigiau galima nusipirkti, nebent aišku labai svarbu konkretus brand'as, nes vis skirtingiems akcijos būna. Beto, reikia paskaičiuoti, ar apsimoka kurą ir laiką deginti kažkur į bazę važinėjant.

Ačiū už lentelę, Tomai. Iš jos matome, kad discounter'iai užima apie 40% parduotuvių rinkos (pagal mano šaltinius 42%). T.y. gerokai daugiau, nei tradiciniai supermarketai.

Palyginimui, UK discounteriai užima apie 7% rinkos, o Lietuvoje lygiai 0%. Taip kad John'as su savo vienintele neklaidinga nuomone iš esmės yra teisus, per daug nelendant į detales ir neieškant sliekų.

Na taip - skaičiai skirtinguose šaltiniuose kažkiek skiriasi, nes discounterio apibrėžimas gana slidus. Bet kuriuo atveju - discounterių rinkos dalis Vokietijoje žiauriai augusi prieš ~10 metų dabar praktiškai stabilizavosi, nes tiesiog fiziškai nebėra kur plėstis. T.y. net mažame Vokietijos miestelyje greičiausiai rasi ir Aldi, ir Lidl, ir kokią Netto ar Penny, ar dar kokį vietinį discounterį. Gal todėl ir susidaro įspūdis, kad Vokietijoje be discounterių "nieko kito nėra", nes jų parduotuvių yra tūkstančiai, t.y. bukvaliai ant kiekvieno kampo.

Bet kuriuo atveju didelis discounterių procentas rinkoje anaiptol nerodo kažkokio progreso - atvirkščiai, atspindi rinkos ubagystę. Va DE metinė mažmeninė rinka yra 180 mlrd. €, tuo tarpu UK - 200 mlrd. €, nors DE gyventojų yra 1,5 karto daugiau.

Kaip aiškino "Norfos" vadas - Lietuvoje būti discounteriu neapsimoka.
Įdomu ar Lidl įvertino tokią LT rinkos savybę, kad lietuviai be nuolaidos neperka? "Rimi" to nesuprato gal 15-ą metų. "Lėtiesiems" suomiams iš Prismos dašuto žymiai greičiau, užteko kažkur metų

Nelendant į detales ir š.... yra maistas

Šiaip įdomybė..

"LIDL" Švedijos rinkai pasiūlė kai ką įdomesnio - atidarytas gourmet restoranas "DILL", kuriame galima ragauti įvairius patiekalus, pagamintus i "LIDL" tinklo parduotuvėse parduodamo maisto. Žinoma, patrauklu tai, kad kaina nedidelė:

Įvertinus, kad Vilniuje iš Ikėjos dauguma išeina su dešrainiu burnoje, gal ir Lietuvoje pasiteisintų tokia idėja

Lietuvoje iš esmės nėra jokio tikro discounterio ar bent kiek artimo šiai sąvokai tinklo, na, nebent, santykinai, Kubas ar Šilas. Norfa iš dalies yra pigesnių prekių aosrtimentą pristatantis tinklas, bet susidaro įspūdis, kad jie tą daro įvertindami net ir mikrorajonų specifiką. Pvz, prie mano namų esanti norfa siūlo pigesnius produktus, tuo tarpu kitame rajone - kainos kažkiek skirasi.
Bet kuriuo atveju, Lietuvoje nėra tikro discounterio. Lidlas daug ką pakeis.
Šiaip įdomu, ar lietuviai yra išrankūs, ty renkasi brangesnį ir galbūt kokybiškesnį maistą, ar mūsų preferencijos priklauso nuo to, kad "šuo kariamas pripranta"...
Keista, kad lietuviai sugebėjo sukurti tikrai labai gerus tinklus - lyginant kad ir su tapačia Vokietija, tačiau atrodo, niekas net nebandė užimti visiškai laisvos nišos.

/\ gyvenime taip nebūna, pigiai ir kokybiškai. Nebent aktualu sugaudyti kiekvieną centą. Be to, visuose prekybos tinkluose daromos akcijos, kone kas dieną, gaunasi tas pats discounter'is. Ir dar kiekvienas tinklas turi savo prekių, tokių kaip cento, optima ir t.t. Kad muzika Lidle negros, sutaupys vieną tūkstantąją cento ant kiekvieno prekės. Nueikit į ūkininkų turgelį, ten mėsos ir pieno gaminiai dar pigesni, bei turguose yra daug pigios produkcijos iš Lenkijos. Pats nebuvau, bet pažįstami pirko.

Visai ne. Vakaruose produktų kainos ir pajamos nemažos, o mentalitetas ir auklėjimas skatina neišlaidauti. Dėl to žmonės nori taupyti ir išleisti kuo mažiau pinigų. Vakarų rinkoje siekiama įtikti pasitrinčiam, išrankiam, bet taupiam pirkėjui.
Tuo tarpu Rytų Europoje priimtina save išaukštinti, siekiama pabrėžti statusą išlaidaujant prabangos prekėms ir maistui restoranuose. Lietuva bei kitos Baltijos šalys yra savotiškas buferis, t.y. dalis visuomenės vertina taupumą, ergonomiškumą, o kita dalis - išlaidauja ir betkokia kaina siekia atkreipti visuomenės dėmesį. Būtent tai yra gana sudėtingas atvejis investuotojams: rinka palanki (gyventojų pajamos nėra didelės, žmonės nori taupyti), bet suskaidyta.

Aš norėjau apie tą patį rašyti, bet. Iš esmės Lietuvoje ir Baltijos šalyse niekados nebuvo stiprių alternatyvių supermarketams, jokios konkurencijos. Žmonės įprato pirkti produktus už aukštesnes kainas, nors pajamos mūsų mažos. Kitų galmybių nėra, išskyrus apsipirkinėjimą Lenkijoje. Net jei ir atsirastų konkurencija ir Lidlas išsiplėstų kaip VP marketas, kažin, ar daugybė žmonių vis tiek eitų apsipirkti į discounterius. Turėtų praeiti kažkiek laiko, kol discounteris būtų priimtas kaip narmali parduotuvė su normaliu asortimentu.
Bet yra kitas dalykas - išlaidavimas. Pvz., man patinka juoda lietuviška naminė duona. Ne maximinė, bet tokia, skaykime, iš kepyklėlių Ji brangesnė už panašias duonas Prismoje ar Rimi. Taigi, jei yra galimybės, aš išlaidauju, nors tam būtinybės nėra. Kitas dalykas, žmonių požiūris į maisto produktą, jo kokybę ir t.t. Manau, tai ypač būdinga senesnės kartos žmonės, įpratusiems prie sovietinio produktų natūralumo, kuris, iš tikrųjų egzistavo, nes nebuvo išvysta maisto pramonė ir biotechnologijos. Prie visa to prisideda šiuolaikinė ekologiškumo a la isterija, kas daro įtaką jaunesniems. Kažkas panašaus, beje, vyksta ir Danijoje, kur organiniai produktai, ekologinių ūkių produckija tapo mados reikalu. Įdomu, kaip yra Švedijoje? Taigi, kiek toks išlaidavimas pirmo būtinumo produktams yra nulemtas...kultūrinių įpročių? Dėl to, manyčiau, gali atsirasti negiamas požiūris į discounterius. Sakykim, x pilietis įsivaizduos kad produktai Lidle pigūs, nes nekokybiški, o kadangi jis įpratęs prie natūralių produktų, jam Lidlo prekės yra nepriimtinos. Va čia man įdomiausias dalykas. Juk ne visi perka IKEA baldus, nors jie pigesni už lietuviškus. Kol kas atsakymo į jį neradau Manau kokybiškumas per se- tikras ar įsivaizduoajams - lietuviams, o sykiu latviams ir estams, yra itin aktualus ir vis dar lemiantis pasirinkimus. Nemanau, kad tai yra visiškai blogai...
Šiaip išlaidavimas Vakarų Europoje yra sąlyginis dalykas. Pvz, įsigyję drabužį, jie gali jį nešioti iki pirmo plovimo ir velniop, perku kitą... Baltijos šalyse kol kas tokia mada dar neatėjo.

Tai vat ir vaikščiok tu dabar po prekybos centrus ieškodamas akcijų. Po to dar užsuk į turgų. Kiek laiko sugaiši tokiam apsišopinimui?

Čia ir visa discounterių esmė: viską gali gauti vienoje vietoje ir pigiau, nei kitur, nekompromituodamas kokybės. Čia visa discounterių esmė. Kaip D.P. pastebėjo, Lietuvoje discounterių nėra. Drįsčiau prognozuoti, kad Lidl'as Lietuvoje turės didelį pasisekimą.

O aš, atsižvelgiant į lietuvišką patirtį, bijau, kad Lidl'as Lietuvoje, jei ir prigis, tai taps dar vienu eiliniu nediscounteriu, nes tiesiog pas mus taip vyksta. Visur bus discounter'is, o Lietuvoje - ne.

Šitoj vietoj galiu pasidalinti savais pastebėjimais. Pirkau Jakėjoj medžio masyvo stalą ir taburetes. Kaina ženkliai mažesnė, nei kituose baldų salonuose, tačiau sakyčiau tik sąlyginai. Kokybė manau nusileidžia proporcingai kainos skirtumui. Gauni lyg ir tą patį daiktą - taburetę ir medžiaga ta pati - mediena. Tačiau surinkus, akivaizdžiai jaučiamas svorio ir tvirtumo trūkumas. Be to, jos dar ir nelakuotos. Šita smulkmena pasidarė ne tokia jau ir smulkmena, kai supratau, kad dėmės iš nepadengtos medienos neišsiima. Po šios patirties galiu tik pritarti, kad pigiai ir kokybiškai nebūna.

Čia ne išlaidavimas, o būtinybė, nes prekybos centrų duonos skonis artėja prie popieriaus skonio. Ir dar mėgina "pagerinti" jį cukrumi. Stambios kepyklos skundėsi, kad mažėja duonos pardavimas. Jei tokio populiaraus produkto apyvartos mažėja, tegu daro išvadas.
O dėl tos laisvos mažų kainų prekybos centro nišos tai kaip čia pasakius. Ji atrodo laisva, kol nebandai užimti. Realiai tai norint sukurti kažką daugiau nei kioską reikia didelių investicijų ir plačių pečių. Net toks milžinas kaip Lidl į rinką eina kažkaip lėtai ir vėlai. Ir tikriausiai ne dėl to, kad bijo konkurencijos, o todėl, kad Lietuvoje nelabai yra sąlygų normaliai konkurencijai.

Paprasčiausiai tokios didelės korporacijos dažniausiai dirba pagal griežtas popierines savo sukurtas taisykles, niekada neskuba ir viską gerai apgalvoja. Ir koks nors nepalankus įvykis gali paimti ir sugadinti šalies reitingą jų vertinimo sistemoje ir šalis iš "perspektyvių" nukeliaus į "neperspektyvias" ir plėtros planai bus atidėti.

Taip pat ir su tuo pačiu Lidlu. Pagal savo politiką prieš krizę jie jau ruošėsi ateiti, bet pamatė 2009 m. BVP smukimą ir Lietuva automatiškai atsidūrė "plėtra sustabdyta" sąraše. Ir nesvarbu, kad mažų kainų prekybos centrai tuomet būtų buvę netgi paklausesni, bet matyt jų investicinio patrauklumo reitingas tiesiog taip veikė...

Nežinau, kodėl kalbi už visą vakarų Europą. Keista girdėti tokius briedus. Šiaip teigčiau, kad lietuvių-aborigenų ir likusių civilizuotų europiečių apsipirkinėjimo įpročiai tie patys... Visi siekia ir statuso, ir kokybės, ir taupumo, ir kasininkės šypsenos. Nežinau kas leidžia teigti, jog vienose šalyse taupumas tampa svarbiau nei statusas. Asmeniniai pastebėjimai?
Tada kaip paaiškinti, toje pačioje Danijoje Supergrusen ar Irma tie patys produktai 0.5 karto didesnėmis kainomis yra perkami tų pačių danų (o ne ateivių), kai kokiam Netto ar Aldi tą patį produktą gali gauti 0.5 karto mažesnėmis kainomis. Rinkos segmentazacija? Tai kodėl Lietuvoje irgi negalime kalbėti apie rinkos segmentavimą, o reikia priskyrinėti kažkokias vos ne "East side vs. West side" etiketes? Tai čia į šitą klasifikaciją, kur Superbrugsen danai patektų? Į pseudo-statuso siekiančių lietuvių-aborigenų kategoriją? O gal nauja kategorija atsiranda, jog danai yra ne tik taupūs, ieškantys kokybės, bet ir gebantys atsirinkti ir gyventi kokybiškai gerą, civilizuotą skandinavišką gyvenimo būdą, kur vertinamas paprastumas, bet ne tik paparastumas, bet ir kokybė už 'fair trade' kainą, nes skandinavai visuomet yra sąžiningi ir sąmoningi, kai reikia spręsti globalias problemas savo pinigine, t.y. moraliai racionalūs-išlaidaujantys ir fiskaliai taupūs kategorija (hint: ironija)...

Nemanau. Net parduotuvę Šeškinėje stato, kurios neatidarys - žiūrės, kaip vyksta statybos ir pan. Reiškia ruošiasi ateiti rimtai, o tai reiškia, kad nieko nekeis nuo kitų šalių praktikos - jei ten discounteriai, tai ir čia bus taip.

Na "Šilas" tai tikrai joks discounteris. Ten (bent subjektyviai) net brangiau nei kituose tinkluose. Jų parduotuvės greičiau tokie "corner shop'ai" skirti aplinkinių kvartalų gyventojų patogumui - ilgos darbo valandos, geras pasiekiamumas pėsčiomis. Dar "Šilo" pliusas - ten praktiškai nerasi prekių su likusiu trumpu galiojimo terminu. Skirtingai pvz. nuo "Prismos" kur turi žiūrėti kiekvieną pakuotę, kad neįsidėtum kokios varškės ar daktariškos dešros kurios tinkamumo vartoti terminas baigiasi ryt.

Taigi bandė - buvo "Taupa", "Taupyk", "Pigiau grybo", "Cento", "Supernetto" ...