2005.10.21
"Guardian": Kaunas dar laukia eilės tapti sostine

Antras pagal dydį Lietuvos miestas nutolęs nuo Londono tik pigių skrydžių kelionės atstumu, rašo Didžiosios Britanijos dienraštis „Guardian“. "Kaunas niekada nepamiršo to trumpo laikotarpio, kai jis buvo valstybės sostinė", – įsitikinęs mieste lankęsis dienraščio korespondentas Džimas Vaitas (Jim Whyte).

Airijos pigių skrydžių bendrovei "Ryanair" pradėjus skraidinti keleivius iš
Kauno į Londoną, dienraštis rugsėjį pristatė šį Lietuvos miestą savo
skaitytojams. "VŽ Savaitgalis" savo skaitytojams be komentarų pristato
svetimšalio įspūdį apie mus.
"Šypsena išnyko nuo Viktoro veido, kai užsiminiau apie Vilnių. Kauno, antrojo
pagal dydį Lietuvos miesto, gyventojai gana jautriai reaguoja, kai jis
lyginamas su šalies sostine, – rašo "Guardian" korespondentas. – Juk Kaunas
buvo Lietuvos sostinė ir, anot Viktoro, iki šiol pirmauja keliose srityse. Jis
paprasčiausiai nužvelgė mane rūsčiu žvilgsniu, gūžtelėdamas masyviais pečiais,
ir pareiškė nekalbėsiantis apie miestą, esantį apie 100 km (70 mylių) į rytus."
Korespondentas tęsia: "Šiek tiek sutrikęs pasukau kalbą atgal – apie Kauno
dominavimą krepšinyje. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį Viktoras laikė
svarbiu, ir jo šypsena akimirksniu grįžo. Pamaniau sau, jog geriau Vilniaus
daugiau neminėsiu. Ir bendrovė „Ryanair“ išmintingai pasielgė savo reklamose
apie naujuosius skrydžius minėdama Kauną, bet vengdama žodžio "Vilnius".

Dar laukia
"Guardian" rašo: "Virš Kauno ore kabėjo tarsi neapčiuopiama viltis, bet ji
nebuvo susijusi nei su artėjančia visiems taip svarbaus krepšinio sezono
pradžia, nei su pigių skrydžių oro linijų atėjimu į miestą. Trečiąjį XX a.
dešimtmetį, kol Vilnius priklausė lenkams, Kaunas buvo įstumtas į laikinosios
sostinės statusą ir šią poziciją prarado jau po karo. Dabar sostinė yra
Vilnius, bet Kaunas tarsi sėdi ant atsarginių suolelio, nekantriai laukdamas
netikėtos savo galimybės. Miestas aiškiai nenori būti užkluptas netikėtai".
Kaunas įpratęs prie invazijų, net ir miesto pavadinimas reiškia "kaunasi,
kovoja". Jo geografinė padėtis, pusiaukelė tarp Berlyno ir Maskvos, kariniu
požiūriu reiškia (ypač reiškė) tą patį, kaip stovėti judraus greitkelio
viduryje.
1812-ųjų vasarą, kai Napoleonas pradėjo savo žygį į Rusiją, nuo kalno palei
Nemuną jis žvelgė į Kauno senamiestį, o po šešių mėnesių – žiūrėjo į tai, kas
liko iš grįžtančios kariuomenės. Netrukus rusai Kauną pavertė gyvybiškai
svarbiu savo vakarų sienai ginti miestu, o jo priemiestyje pastatė milžiniškus
įtvirtinimus.

Testamentas
"Vaikštinėdamas po miestą pamačiau spindinčią Prisikėlimo bažnyčią, iškylančią
aukštai virš miesto. Milžiniška bazilika, didžiausia Baltijos šalyse, yra tarsi
visų Kauno troškimų ir negandų, su kuriomis susidūrė miestas, testamentas. Ji
pradėta statyti 1933-iaisiais, kai Kaunas išgyveno aukso amžių, kai čia buvo
pastatyta nemažai nuostabių art deco stiliaus statinių, kūrusių modernios
sostinės atmosferą. Kaip monumentas Lietuvos nepriklausomybei, bažnyčia buvo
kiek per ankstyva. Įsiveržę naciai pavertė nebaigtą statinį popieriaus
sandėliu, o juos išstūmę sovietai čia įkūrė radijo gamyklą. Baigta statyti tik
2004-aisiais, 65-erius metus "dirbusi" ne pagal tikrąją paskirtį, dabar
bažnyčia stovi nekantriai kaip ir visas miestas, tarsi laukdama, kol istorija
ją grąžins į dėmesio centrą.
Nusileidęs žemyn į miestą stebėjau vietinius, slampinėjančius mėgiamiausia
pasivaikščiojimo vieta – Laisvės alėja. Ji driekiasi per visą miesto centrą nuo
Šv. Mykolo Arkangelo Kauno įgulos katalikų bažnyčios (Soboro) iki pat
senamiesčio. Sprendžiant iš greičio, kuriuo žmonės dreifavo alėja, rodėsi, jog
jiems reikia visos dienos nueiti nuo vieno jos galo iki kito, o tai ir esąs jų
pagrindinis tikslas. Laisvės alėja visuomet buvo rafinuota Kauno širdis.
Sovietų okupacijos metais filmų kūrėjai filmuodavo didžiulėje "Merkurijaus"
parduotuvėje, kurioje būdavo tiesiog nesovietiškai gausu prekių. Ironiška,
tačiau dabar "Merkurijus" atrodo nykus ir pilkas, palyginti su gretimomis
naujomis ryškiomis parduotuvėmis ir kavinėmis.

Lietuviškesnis
Kaunas visiškai nusimetė savo sovietinę praeitį ir laiko save lietuviškesniu
miestu nei kosmopolitiškasis Vilnius. Jis visada buvo lietuvių kultūros,
pasipriešinimo priespaudai ir nacionalinio identiteto citadelė. Nors pasaulyje
žymių lietuvių sąrašas ir nėra ilgas, bet kauniečių tai nesustabdė pristatyti
parkuose įvairių nacionalinių herojų skulptūrų.
Žinoma, aš neturėjau galimybių nė vieno iš jų pažinti, tačiau man paliko įspūdį
jų ryžtingi žvilgsniai ir įspūdingi ūsai. Didžiuojantis Vytautu Didžiuoju,
laimėjusi 1410 m. Žalgirio mūšį prieš kryžiuočius, Laisvės alėjoje pastatytas
paminklas šiam kunigaikščiui, o mūšio vardu pavadinta Kauno krepšinio komanda,
taip pat vietinė, ypač stipri, ir dėl to visai negeriama trauktinė.
Sovietmečiu Kaunas buvo lietuviškiausias iš didžiųjų Lietuvos miestų, o sovietų
valdžia čia nuolat sulaukdavo iššūkių. Paklausti rusiškai, vietiniai
linksmindavosi, nurodydami klaidingą kryptį ir atsisakydami kalbėti kita kalba,
išskyrus lietuvių, besigiminiuojančia tik su latvių ir sanskrito kalbomis. Kai
aš sustabdžiau pensininką, besivaikštantį alėja, ir kvailai paklausiau krypties
laužyta rusų kalba, jis pažiūrėjo nustebęs į mane ir palengva pakėlė antakį.
Galėjo būti, jog jis paprasčiausiai nesuprato, ką aš jam pasakiau, galiausiai
juk labai panašios reakcijos esu sulaukęs ir Rusijoje. Nemokėdamas atsiprašyti
lietuviškai ar sanskritu, aš sumurmėjau savo atsiprašymą angliškai.
"Turistas?", – paklausė jis su šypsena ir nukreipė mane Nežinomo kareivio kapo
ir Laisvės paminklo, tikslios kopijos 1928 m. čia pastatyto paminklo, kuris
sovietmečiu buvo nuverstas, link.
Atpėdinau iki Karo muziejaus, kaip ir buvau ketinęs, taigi pensininkas, dėkui
Dievui, nepasijuokė mano sąskaita. Muziejuje norėjau apžiūrėti dviejų
neįtikėtinų Lietuvos herojų ekspoziciją.
Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1932-aisiais bandė atskristi iš Niujorko be
sustojimo, per Atlantą. Faktas, kad jų žygis nepavyko ir baigėsi tragedija
Šiaurės Vokietijoje, nesustabdė lietuvių begalę gatvių, Kauno futbolo stadioną
ir, kas galėtų kelti nerimą, net senąjį Kauno oro uostą, pavadinti šių lakūnų
vardais. Išlikusios ryškiai oranžinio lėktuvo „Lituanica“ liekanos
eksponuojamos muziejuje. Lakūnų kojinės virto nacionaliniu turtu. Manau, kad
jei nesate gerai susipažinę su nacionaliniais herojais, teks gerokai pasukti
galvą kodėl?"

Moterys – kaip "Lituanica"
Kauno senamiestis įspraustas tarp Neries ir Nemuno upių, greta aptrupėjusių
pilies sienų. Anksčiau miestas turtėjo dėl prekybos upe. Dabar čia spalvoti XV
a. gotikiniai pirklių namai maišosi su puikiomis renesanso ir baroko
bažnyčiomis. Senamiestis mažesnis ir tylesnis nei Vilniaus.
Jo širdyje – Rotušės aikštė, kurioje dominuoja gražus barokinis pastatas,
turintis gana margą praeitį: tai buvo ir buvo caro viešbutis, gaisrininkų
klubas, ir amunicijos sandėlis. 1970-aisiais pastatas tapo miesto santuokos
rūmais.
Vėlyvas vakaro lietus iš gatvių išvaikė slampinėtojus. Ir aš nėriau į vieną iš
šurmuliuojančių restoranų senam pirklių name. Sunkus lietuviškas maistas
priminė, kad vasaros šioje Šiaurės pusrutulio dalyje yra trumpos, o žiemos –
ilgos ir šaltos. Kaip vėliau sužinojau keistame Kauno velnių muziejuje, pagal
tradiciją lietuviai pavasarį persirengia velniais ir veja žiemos dvasias lauk.
Modernių dienų metodas išvyti žiemą pasirodo esąs soliariumai, kuriuose
kaunietės įdega iki oranžinės spalvos, panašios į „Lituanica“.
Aš žvelgiau į savo ryškiai raudoną burokėlių sriubą kiek susirūpinęs, bet
besišypsanti oranžinė padavėja buvo įsitikinusi, jog pasirinkau teisingai.
Sriuba iš tiesų buvo skani, todėl užsisakiau didelę lėkštę kiaulienos ir
krienų. Kai padavėja ją padėjo priešais, stalas tiesiog lūžo nuo patiekalo.
Nuostabus maistas paliko mane sukniubusį kėdėje, pripažinusį, kad pralaimėjau
prieš jį.
Scenoje pasirodžius gyvos muzikos grupei, lietuviai pašoko nuo kėdžių dar
nespėjus suskambėti pirmiesiems akordams. Žvelgiau susidomėjęs, kol jie juokėsi
ir šokinėjo mojuodami rankomis, sukosi rateliais. Beveik negalėjau pajudėti.
Kaip Kauno krepšinio komanda skrenda lėktuvu, laikydamasi tokios dietos, galima
tik spėti.
Po kurio laiko vėl žingsniavau Laisvės alėja, tuo pačiu tempu kaip ir kiti
vaikštinėtojai.
Kitą dieną autobusų stotyje buvo apstu žmonių, mat Kaunas yra pačiame Lietuvos
centre, tai yra pagrindinis šalies transporto mazgas, todėl iš jo lengva
pasiekti Vilnių, esantį rytuose, ar įspūdingą Baltijos jūros pakrantę aplink
Klaipėdą, esančią vakaruose.
"Ėjau pirkti bilieto į sostinę šiek tiek nerimaudamas. Kai autobusas iš miesto
centro jau kilo į kalną, buvo galima tik spėti, kad Vilniaus gyventojai į savo
varžovą turi žvelgti kiek nerimaudami. Vilniaus, kaip šalies sostinės,
statusas, regis, yra saugus, tačiau ir Kaunas laukia savo galimybės", – baigia
straipsnį „Guardian“.

Neoficialiai teigiama, kad A.Kuncevičių šiame poste norėjo matyti premjeras Algirdas Brazauskas bei jo patarėjas Algirdas Vapšys.