Architektūros kritika

[archimatas]

Manau pribrendo tam laikas - argumentuotai diskusijai apie architektūros (paveldosaugos, urbanistikos ir kt.) padėtį Lietuvoje. Pradziai patarciau paklausyti LRT "Klasika" laidos STEBĖTOJAS 2007-05-08.

[toshas]

na, mes kažką panašaus ir bandom daryt. jau pridiskutavom apie ~170 000 pasisakymų

[tricky_kid]

gal is tikro atejo laikas padiskutuoti, kodel Lietuoje architektura kaip suniui penkta koja, niekaip negalinti issilaisvinti ir uzsilikusiu "geriausiu" planavimo tradiciju ir tapti visaverte geresnes gyvenamasias erdves kuriancia (o ne tiesiog statancia) priemone ?

kodel retas kuris architektas ryztasi eksperimentams su formomis, medziagomis bei komponavimu erdveje ?

vangiai dalyvaujama konkursuose (tiek vietos, tiek uzsienio) ?

nekontroliuojama ju kvalifikacija ?

niekas net garsiai nesneka apie "zalia" architektura, pastatus reguojancius i aplinka, nesistengiama sumazinti ju priklausomybes nuo energijos gaunamos tersiant aplinka ?

kodel miestai neskatina gyventoju persesti ant dviraciu (Klaipedos pavyzdys - miestas lygus kaip blynas ir ne toks didelis, taciau visi su savo masinomis visur, o kai kurie net pamirso kaip reikia vaikscioti) ?

galima testi it testi si sarasa klausimu, tai gal rimtai atgaivinam sia tema ir pabandom padiskutuoti ? visu nuomone laukiama ir siaip labai idomu butu ja igirsti

[Romas]

Įdomus straipsnis penktadienio "Verslo žiniose"
2011.10.21 (Nr. 182)
Apie požiūrių skirtumus
arba
Kodėl lietuviai nekenčia architektūros

Po Japonijoje vykusio tarptautinio architektūros kongreso įspūdžiais ir pastebėjimais dalijasi LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas ir LAS vicepirmininkas Kęstutis Pempė




Kelios citatos

Dabar japonai kitaip kelia klausimą, itin svarbų toms šalims, kuriose nėra prieaugio ir gyventojų skaičius mažėja.Jie svarsto ne kaip plėtoti miestus, bet kaip juo kokybiškai mažinti, kad aplinka išliktų kuo palankesnė žmogui
(...)

Paimkime valstybes greta savęs - Suomiją, Norvegiją ar Švediją, kurios kaip ir Japonija supranta, kad architektūros vystymasis yra nuoseklus procesas. Ir nemano taip, kaip Lietuvoje, kad viskas, kas pastatyta iki karo, buvo absoliučiai gerai, o tai, kas prasidėjo maždaug prieš 50 metų - viskas 100% blogai
(...)

Lietuvoje vyksta dailės, muzikos pamokos, bet apie architektūrą, kraštotvarką - visiškai nieko nekalbama. (...) Kiekvienas lietuvis yra statybininkas-architektas ir krepšinio treneris - šiuos sugebėjimus jis įvaldęs tobulai. O architekto mūsų tautiečiui dažniausiai prireikia tada, kai žmogus, vaikščiodamas aplink paties "patobulintą" namą pagaliau pamato, kad tas namas vis dėlto šlykštus.
(...)

Kai žmonėms grąžina žemę dievai žino kur, numatytoje sankryžoje, tada supranti, kad tas meistas nesivystys, jame nieko nevyks (...) Taip nužudomos dvi geros idėjos - teisingumo atkūrimo ir šiuolaikinio miesto plėtros

http://laikrastis.vz.lt/index.php?ac...71&type=1&z=60

[Athens]

Štai keletas architektūros apžvalginių tekstų


Šiluvos piligrimų informacijos centras http://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=935

Gyvenamasis namas Kėdainiuose. Senosios rinkos a. 5
http://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=929

Prokuratūrų administracinis pastatas. Vilnius, Rinktinės g. 5
http://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=926

"Žalgirio" arena. Kaunas, Karaliaus Mindaugo pr. 50
http://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=925

[Eikantas X]

Jaunieji Lietuvos architektai trina disciplinų ir geografines ribas

http://www.ore.lt/2018/04/jaunieji-l...grafines-ribas

Lietuvos architektūros pasauliui – ypatingas laikas. Pastaruoju metu atsisakoma dogmų ir išsilaisvinama iš stilistinių rėmų. Tokios tendencijos praturtina šiuolaikinės architektūros estetinę įvairovę, skatina eksperimentuoti, drąsiai bendradarbiauti su kitų sričių specialistais. Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – jaunosios kartos lietuvių architektai, kaip patys teigia, niekada nekūrė tik Lietuvai, o geografinės šalies sienos jų architektūrinių idėjų neribojo.

...

Kodėl architektūros švietimas svarbus žmogui, visuomenei?

P. I.: Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo sąmoningiau ji kuria savo aplinką. Architektūra, pasitelkdama erdvinius, kultūrinius, kalbinius įrankius, jungia labai daug kontekstų. Tai išsivysčiusios civilizacijos įrankis, kuris geba paversti miestą, kaip kompleksinę problematiką, darniau sąveikaujančiu kūriniu. Pasaulyje matome ryškius pavyzdžius, kai architektūros veikla savęs nepermąsto, nereflektuoja, kaip artimuosiuose rytuose ir pan. Ten architektūra dažnai yra žmogaus saviveiklos rezultatas. Negalima sakyt, kad vienaip ar kitaip yra geriau, bet, manau, Lietuva pakliūna į vakarietiškos kultūros tradiciją.

O. L.: Be to, visuomenės švietimas padeda suprasti architektūros procesų vertę, atpažinti kuriamos aplinkos grįžtamąjį ryšį (mes kuriame aplinką – aplinka kuria mus). Sąmoningas žmogus geba įvertinti rezultatą, kurio kūrybiniame procese nedalyvauja architektas, kai patenkinamas tik bazinis poreikis arba, kai dominuoja tik inžinerinė sąmonė, ir pastebėti, kuo skiriasi rezultatas, kai kuriant aplinką dalyvauja kūrėjas.

Labai svarbus žingsnis visuomenės švietimui architektūros srityje būtų Architektūros muziejaus atidarymas Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje juntamas architektūros edukacijos renginių pagausėjimas, tačiau šalia to labai trūksta institucijos, kuri sistemingai kauptų ir tyrinėtų archyvą, organizuotų parodas.

P. I.: Pritariu. Du didieji Lietuvos miestai yra įvertinti UNESCO – Vilnius už unikalų istorinį senamiestį, Kaunas greitai gaus šį statusą už išskirtinę tarpukario modernizmo architektūrą. Tarptautinė bendruomenė įvertina čia įvykusius žmogaus veiklos fenomenus, kurie materializavosi architektūroje, tačiau mūsų valstybė neturi centro, kuris tą istoriją permąstytų ir, remdamasis kaupiama medžiaga, pasakotų žmonėms apie architektūrą. Galima pasvarstyti, ar Lietuvos meno bendruomenė būtų tokia pat stipri, jei čia nebūtų Šiuolaikinio meno centro ar Nacionalinės dailės galerijos?

Vilniaus architektūroje susipynė daugybė laikmečių ir stilių – kaip tai sąveikauja tarpusavyje?

O. L.: Vilniuje labai ryškios kelios politinės utopijos – LDK, caro laikai, sovietmetis, nepriklausomybė ir ES. Šie laikmečiai pasižymi labai skirtingais bruožais, kuriuos šis miestas atspindi. Todėl dabar atrodo, kad Vilnius tebėra tam tikroje tranzicijoje ir sąvokų įsivardinime.

P. I.: Tai vienas iš migloje ilgai skendėjusių Lietuvos miestų. Antro pasaulinio karo pasekmės pakeitė jo demografiją, į karo paliktas tuštumas suplūdo įvairiataučiai naujakuriai, kurie nežinojo miesto pasakojimo ir negalėjo jo tęsti. Margas socialinis Vilniaus koliažas natūraliai lemia daugiasluoksnį architektūrinį ir urbanistinį paveikslą. Manau, dabar Vilnius grįžta į pradinį LDK kūrimosi laikų tašką ir pagaliau atsiveria savo tikrajam veidui – daugiataučiui ir įvairialypiui paveldui, traumatinėms patirtims. Dėl ilgai užsitęsusios sovietinės komos šiandien Vilnius yra labai atviras šiuolaikinėms sąvokoms. Galima sakyti, dabar jis – paauglystės stadijoje draskomas vidinių konfliktų – paveldas be galo saugomas, tačiau šalia veši laukinis kapitalizmas. Iš užsienio atėję idėjos ir įkvėpimai tarp šių saugomų ir kapitalistinių kontekstų taip pat įpina įvairių nuotaikų ir logikų.

Viskas aplink sparčiai keičiasi, kaip kinta architektūros vaidmuo – koks jis yra šiandien?

O. L.: Tampa ypatingai svarbu, kad architektas būtų platesnė asmenybė nei estetinių ribų žymėtojas. Tokio požiūrio Lietuvoje mums dar stinga, kaip ir platesniuose diskursuose dalyvaujančių architektų. Pavyzdžiui, „Architektūros fondas“, kurio dalimi ilgą laiką buvome ir mes, vykdo itin svarbią švietėjišką veiklą, padedančią kurti pagrindą būsimam kompleksiškesniam architektūros disciplinos solidarumui. Taip pat, Vilniui be galo reikšmingas žingsnis – architekto Tomo Grunskio atidaryta architektūros galerija „Nulinis laipsnis“. Tokios veiklos sėkmingai plečia pačios architektūros realybės horizontus.

P. I.: Šiandien architektūra turi daug nevisai pastebimų aspektų – ji geba technologinius, socialinius, meninius, politinius kontekstus sujungti į materialų vienetą. Ji nebėra tik atsakymas kapitalo poreikiams ar miesčioniškos pretenzijos materializavimas. Apie tai kalba ir architekto Audriaus Ambraso architektūrinės-meninės akcijos: pasiūlymai Žaliojo tilto skulptūrų problemai ar solidarumą pažadinusi trumpalaikė šviesos instaliacija šalia Lukiškių aikštės.

[Eikantas X]

Matas Šiupšinskas. Negalima, bet reikia

Matas Šiupšinskas, architektas 2019.09.07 11:28

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura...ima-bet-reikia

[cozzamarra]

Zigmas Vitkus. Apie mūsų miestelių architektūrinę ir vaizdinę nedarną ir jos įveiką

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomone...-ir-jos-iveika

Rusvomis molinėmis čerpėmis dengti melsvi, gelsvi, pilki, rudi švedų nameliai, panašių atspalvių ir architektūros Suomijos medinukai, tamsaus medžio namai ir pastelinių spalvų mūrinukai Šveicarijoje, Graikijos baltų molinukų spiečiai, jaukūs akmeniniai Provanso miesteliai. Daugelis šiais vaizdais žavimės, o susižavėjimas žymiojo Pietų Prancūzijos regiono estetika Lietuvoje, regis, itin didelis – aptiktume ne vieną savą „provansišką“ pasaulėlį: nuo levandų laukų iki Provanso stiliaus viešbučių ir sodybų interjerų.

Kur slypi tokio susižavėjimo minėtų šalių medinukais, mūrinukais ir molinukais šaknys? Veikiausiai, spontaniškame harmonijos, malonumo išgyvenime, kurį patiriame žvelgdami į šiuos objektus. Žiūri, ir akis tarsi niekur nekliūva, viskas vietoje ir maloniai „tipiška“ – švediška, suomiška, itališka, graikiška, prancūziška. Lankomės, fotografuojame, dalijamės. Ir nepaprastai keista, išties nepaprastai keista, jog nebandome savitos architektūrinės ir vizualinės harmonijos sukurti (atkurti?) pas save, Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

[Obi-Wan Kenobi]

Kodėl Neringoje, ypač Nidoje, pasijunti lyg Švedijos provincijoje gerąja prasme? Reguliavimas. Paprastas atsakymas.

[Ångstrom]

Harmonijai reikalingas, kaip kai kurie itin demokratiški forumiečiai pasakytų, fundamentalizmas ir ekstremistinė komunistinė-fašistinė reguliavimo ranka.

[cozzamarra]

Kodėl Neringoje, ypač Nidoje, pasijunti lyg Švedijos provincijoje gerąja prasme? Reguliavimas. Paprastas atsakymas.

Esu girdėjęs, kad nidiečiams savivaldybė net dažų nuperka. Gal žinote, kokie papildomi reikalavimai taikomi Neringoje? Juk statybos reglamentas galioja visoje šalyje, kiekviena savivaldybė turi architektūros (meisto tvarkymo) skyrius, seniūnams (lyg ir privalu) raginti savininkus rūpintis pastatų priežiūra. Tai ko trūksta?

[PoDV]

Esu girdėjęs, kad nidiečiams savivaldybė net dažų nuperka. Gal žinote, kokie papildomi reikalavimai taikomi Neringoje? Juk statybos reglamentas galioja visoje šalyje, kiekviena savivaldybė turi architektūros (meisto tvarkymo) skyrius, seniūnams (lyg ir privalu) raginti savininkus rūpintis pastatų priežiūra. Tai ko trūksta?

Trūksta tradicijos. Neringa matyt išlaikė tradiciją, arba architektūrai buvo nuo seno skiriamas didesnis dėmesys.

Neringoj nėra daug pastatų, berods dauguma ar tik ne iki 1945 m. pastatyti?
Neringa tarsi kitas pasaulis šiuo požiūriu.

[cozzamarra]

Kokia ten tradicija, kuomet ten „tikrų“ nidiškių kaip ir nėra – sovietmečiu suvaryti paskutiniai vargšai (į tragiškos būklės namus toli nuo civilizacijos) arba naujųjų laikų „invaziniai“ (daugiausia turtingi vilniečiai, kauniečiai etc).

Tikrai, labai smalsu, kokios priežastys Neringos išskirtinumo. Tiktai ne tradicijos, gal dėl sąlyginio mažumo? Bet, sakykime, kokiame Kaune tai ir administracinis aparatas nepalyginamai galingesnis, ir pinigų daugiau. Tai kodėl netvarkomi tragiškai išniekinti Žaliakalnio, Panemunės medinukai?

[PoDV]

Kokia ten tradicija, kuomet ten „tikrų“ nidiškių kaip ir nėra – sovietmečiu suvaryti paskutiniai vargšai (į tragiškos būklės namus toli nuo civilizacijos) arba naujųjų laikų „invaziniai“ (daugiausia turtingi vilniečiai, kauniečiai etc).

Tikrai, labai smalsu, kokios priežastys Neringos išskirtinumo. Tiktai ne tradicijos, gal dėl sąlyginio mažumo? Bet, sakykime, kokiame Kaune tai ir administracinis aparatas nepalyginamai galingesnis, ir pinigų daugiau. Tai kodėl netvarkomi tragiškai išniekinti Žaliakalnio, Panemunės medinukai?

Žmonės aišku jau kiti, bet matyt Neringa jau ilgai turi Lietuvai sakralinę reikšmę, ir netgi statiniams skiria specifinį dėmesį.

[Obi-Wan Kenobi]

Buvo nustatytas spalvų kodas, stogų forma (šlaitiniai), stogų danga, langų ertmių padalijimas, jau nekalbant apie aukštingumą.
Daug buvusių žvejų sodybų pripažinta paveldu ir griežtai kontroliuojami rekonstrukcijos darbai.
Dar viena priežastis - tai nacionalinio parko statusas, kuris uždeda papildomą apsaugą.
Ir dar. Ilgą laiką po WWII Kuršių Nerija buvo dievo užmirštas, niekam neįdomus kraštas. Skirtingai nei kitos Klaipėdos krašto vietos, į kurias atsikėlė ir jas nusiaubė lietuviai.

[Ångstrom]

Buvo nustatytas spalvų kodas, stogų forma (šlaitiniai), stogų danga, langų ertmių padalijimas, jau nekalbant apie aukštingumą.
Daug buvusių žvejų sodybų pripažinta paveldu ir griežtai kontroliuojami rekonstrukcijos darbai.
Dar viena priežastis - tai nacionalinio parko statusas, kuris uždeda papildomą apsaugą.
Ir dar. Ilgą laiką po WWII Kuršių Nerija buvo dievo užmirštas, niekam neįdomus kraštas. Skirtingai nei kitos Klaipėdos krašto vietos, į kurias atsikėlė ir jas nusiaubė lietuviai.

Bent pirmus 10 metų po karo rusų Klaipėdoje buvo daugiau nei lietuvių.

[gerietis]

Bent pirmus 10 metų po karo rusų Klaipėdoje buvo daugiau nei lietuvių.

Skaičiau kad RKKA užėmus miestą jame tebuvo ant pirštų suskaičiuojamas gyventojų kiekis. Visi klaipėdiečiai - atvežtiniai.

[Obi-Wan Kenobi]

Klsipėdoje taip, bet aš turėjau galvoje mažus miestelius, tokius kaip Kintai ir pan.
Beje, tas griovimas lietuviams buvo būdingas ir DižiojojeLietuvoje. Pavyzdžiui, taip sunaikintas Biržų istorinis centras, iš dalies ir Panevėžio.

[PoDV]

"Lietuviai nusiaubė" kažkoks keistokas išsireiškimas.

Reikia paminėti ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos kontekstą, kad kaip ten bebūtų, kad bendrai istorijoje ne vien lietuviai tokio lygio reikaluose dalyvavo (nuo sąlygų holokaustui įvykti, iki lievos urbanistikos Lietuvoje).
Lietuvius nebent paminėti, kad blogiausiu atveju jie buvo sugadinti dar senų laikų rusijos imperijos, kad nebuvom at par urbanistikos ir gyvensenos prasme su kokiais vokiečiais, bet ir tai sovietmečiu kažkaip sugebėjom išlaikyti daugiau tvarkingus miestus nei bendrai bardako imperijoje.

[VLR]

Nereikia ten kitos spalvos!

Čia skonio reikalas, aišku, bet man daug labiau patinka kai tokio dydžio projektai yra paskaldomi spalviškai. Tai visada buvo mano viena iš nedaugelio kritikų kad ir Quadrum projektui. Kai yra statomas nemažas kvartalas, jei jis būna vienspalvis, jis pradeda išsiskirti iš aplinkos, vietoje miesto centrui būdingos įvairovės rajonas įgauna masinės statybos jausmo, iš kai kurių kampų tokie projektai pradeda atrodyti kaip vienas, milžiniškas pastatas. Šitą problemą neblogai išsprendė Eika savo Mindaugo (bet ne Stepono) Baltam lape. Galima rasti neblogų pavyzdžių ir naujuose projektuose, pvz:

https://citify.eu/lt/ceikiniu-g-2/

Skaidymo langais ir fiziškai skirtingais tūriais, aišku, niekas nesitiki, bet yra ir gerų, pigesnių sprendimų, kurių man čia tikrai trūksta.