Plokščiai. Gatvė Vaiguvos upėje

[fui]

Gal ir per didelė garbė vienai mažo miestelio gatvei, bet negi dėsi prie apsnūdusių provincijos miestelių....
Labai nedidelis miestelis kairiajame Nemuno krante netoli Šakių. Ten nėra daug ką fotkinti, juolab šį sykį jame stabtelėjau tik dėl vieno objekto - mini Venecijos. Buvau prieš kokius 10metų ten buvęs, o kai vėl važiuodavau, vis prašokdavau. Bet atsirado rudas informacinis kelio ženklas. Tiesa, vasara tas upelis būna vos vos matomas, bet tokiu metų laiku super. Važiuoti net nebandžiau

graziai sutvarkyta aplinka, upelyje vos vienas sutudijes puodas metosi, tikrai verta aplankyti. Tiesa dar yra karių kapinės ir piliakalnis

[Vilius]

noretusi daugiau foto

[Muzungus]

Tokio bėdna lietuviška Venecija

[Eimantas]

Yra viena su daug galingesne "gatve"

[anaiptol]

o tai ja ir važinėja?.. ar tik plaukioja?
(čia galima buvo įdėti prie vandens kelių)

[daktaras]

Yra viena su daug galingesne "gatve"

Mingė?

[Eimantas]

Mingė?

[Beniux]

Gatvė upėje

Yra tokia gatvė Šakių rajone, Plokščių miestelyje, Vaiguvos upėje. Kol išsitraukiau fotoaparatą - automobilis nutolo, bet dar galima įžiūrėti mėlynuojantį tašką. Į savo kiemus gyventojai įvažiuoja tik žvirgždėtu upeliu - iš kitū pusių supa aukštos kalvos ir piliakalnis. Upėje prasilenkti vietos nėra. Gatvės ilgio nematavau, bet puskilometris turėtų būti.

[Maarko]

Aišku įdomus variantas, bet taip geriau pagalvojus ar nebūtų protingiau keliuką padaryti dešnėje upės pusėje ir paskui kiekvieno namo šeimyninkui susiręsti po mini lieptelį - įvažiavimą į savo kiemą?

[gytisl]

apie ekologija nera ka kalbet.......

[Beniux]

galima nutiesti ir keliuką bei pastatyti apie dešimt tiltų per upelį (tiek pavienių, nesusisiekiančių kiemų yra), bet ... :

1.Tai kainuoja pinigus
2.Pakrantė "prapuls' urbanizacijos gniaužtuose.
3.Neliks unikalumo.

[Wycka]

Aišku įdomus variantas, bet taip geriau pagalvojus ar nebūtų protingiau keliuką padaryti dešnėje upės pusėje ir paskui kiekvieno namo šeimyninkui susiręsti po mini lieptelį - įvažiavimą į savo kiemą?

O kam? Jeigu atsiras apsukrių vietinių — ši vieta greitai taps kone turizmo Meka.

[Maarko]

O kam? Jeigu atsiras apsukrių vietinių — ši vieta greitai taps kone turizmo Meka.

tiesiog kažkaip pagalvojau, kad upė neskirta automobiliams po ją važinėti, bent jau paprastai žmonės taip nedaro, ir kaip gytis pastebėjo - nelabai ekologiška, nors pats neturiu nieko prieš - jei žmonėms taip gerai - prašom.

galima nutiesti ir keliuką bei pastatyti apie dešimt tiltų per upelį (tiek pavienių, nesusisiekiančių kiemų yra), bet ... :

1.Tai kainuoja pinigus
2.Pakrantė "prapuls' urbanizacijos gniaužtuose.
3.Neliks unikalumo.

na naujo keliuko tai kažin ar jau čia kas tiestų, galbūt visai tiktų ir šalia esančios vėžės, kurios ir nuotraukose matosi? o susiręsti lieptelį mašiniukui - ne pats brangiausias malonumas, turint omeny, kad vietiniai gyventojai sugebėjo nuosavus namus su ūkiniais pastatais pasistatyti. Tačiau dar kartą pažymiu, kad tai tik mano pasvaičiojimai pamačius tokius vaizdelius. Dabartinis sprendimas išties unikalus ir galbūt net ir vetras išsaugojimo

[Beniux]

Šiaip ant kranto jokių vėžių nėra ir nebuvo, nes ten įvažiuoti galėtų tik tankas. Tiesiog nėra galimybės nuotraukomis parodyti visos upės vagos. Krantu eina tik pėsčiųjų takelis, į kurį patenkama lieptu.

Šitaip važinėjama jau apie 750 metų. Labai smulkmeniškai šį gamtos kūrinį XIX a. II pusėje aprašinėjo netoli gyvenęs švietėjas Petras Kriaučiūnas. Vincui Kudirkai ši vieta priminė Alpes.

Ir nieko ekologijai blogo nenutinka, nes net pavasarį vanduo nesemia visų padangų. Paminklotvarkininkai niekaip ten neleistų gadinti istorinio kraštovaizdžio, tiesiant kelius ir tiltus. Jau bandė kažką "patogaus" daryti pokariu, tai vietiniai ant šakių išnešė "darytojus". Aš pirmasis tuos tiltus "išpartizanaučiau".

Užbetonuoti upes mes greitai mokame, bet reikėtų dažniau pasidžiaugti ir primityvizmu bei sveiku tautos nuovokumu.

Nuotrauka iš http://gallery.azuolas.org/Panemunia...atv_Upelis_jpg

[Beniux]

Įdedu S. Kučinskienės straipsnio fragmentą:


Lietuviškoji Venecija

Šakių rajone, Plokščių miestelyje yra unikali vieta – Vaiguvos upelis-gatvė, vadinama lietuviškąja Venecija. Abipus upelio išsidėsčiusios sodybos. Vanduo Vaiguvoje neišdžiūsta net ir kaitriausią vasarą. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas.

Upė – vienintelis kelias į šios gatvės gyventojų namus. Vasarą arkliais, automobiliais, traktoriais žmonės važiuoja tiesiog vandeniu. Žiemą – ledu. Per pavasario ir rudens potvynius transporto priemones tenka palikti pas upelio pradžioje gyvenančius kaimynus arba tiesiog pievutėje.

Ypač gražu čia šiuo metu. „Pavasariais Vaiguvos slėniuose lakštingalos vestuves kelia. Šimtai jų vakarais čia gieda“,- pasakojo upelio-gatvės gyventoja Janina Šilingienė.



Rinkosi garsūs Lietuvos veikėjai

Bibliotekininke anksčiau dirbusi J. Šilingienė tikina, kad šią vietą labai mėgo garsūs Lietuvos veikėjai Vincas Kudirka, Petras Kriaučiūnas. Čia jie kūrė, svajojo, mylėjo.

J. Šilingienė papasakojo romantišką meilės istoriją, kuri retai aprašoma oficialiuose leidiniuose, tačiau yra užfiksuota kai kuriuose rankraščiuose arba tiesiog perduodama iš lūpų į lūpas.

1889 metais į Plokščius atvyko Marijampolės gimnazijos mokytojas kalbininkas Petras Kriaučiūnas. Plokščiai buvo savotiška tremties vieta. Mat caro valdžia, neapsikentusi P. Kriaučiūno skleidžiamų lietuvybės idėjų bei lietuvių kalbos (ji tuo metu buvo uždrausta) puoselėjimo, nusprendė išgrūsti jį į giliausią užkampį Plokščiuose. Garsusis kalbininkas buvo paskirtas Taikos teismo teisėju. Tačiau lietuvybė pasirodė besanti labai veržli. Iš mažo miestelio ji sklido ne tik po visą Lietuvą, bet ir už jos ribų.

P. Kriaučiūno namai netrukus tapo traukos centru, į kuriuos rinkdavosi lietuvybės puoselėtojai, garsiausi pasaulio kalbininkai, tuo metu tyrinėję ir studijavę lietuvių kalbą. Dažnas svečias čia buvo ir V. Kudirka.



Slapta meilės istorija

Meniškos sielos V. Kudirką ypač žavėjo Vaiguvos slėnių grožis. Garsusis lietuvis dažnai sėdėdavo, mąstydavo, kurdavo ant upelyje buvusio didžiulio akmens. Kūrėjas nebuvo abejingas ir lakštingalų meilės giesmėms...

Vienu metu Plokščiuose viešėjo suomių rašytoja Maila Talvio, kuri domėjosi lietuvių kultūra, kalba, rinko ir užrašinėjo tautosaką. Pasakojama, kad suomės ir V. Kudirkos keliai dažnai susikirsdavo ties didžiuoju akmeniu. Anot J. Šilingienės, kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, jog šiuos du artimos sielos žmones jungė romantiški ryšiai ir jausmai. M. Talvio buvo ištekėjusi. Ji grįžo į Suomiją. Vėliau rašytoja parašė knygą „Dvi meilės“. Joje daug rašoma apie meilę mūsų šaliai, tačiau bibliotekininkė tvirtina, kad šios knygos eilutėse yra užuominų ir apie Vaiguvos slėniuose išgyventus romantiškus jausmus.

Įdomus ir didžiojo akmens, kurį taip mėgo V. Kudirka, likimas. Pirmojo pasaulinio karo metais akmuo buvo susprogdintas. Iš jo Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir į miestelį parvežtos tik po kelių dešimtmečių. Plokščių centre jos pastatytos 1970 metais, kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų. Iki šiol jis vadinamas V. Kudirkos akmeniu.



Klėtelėje - muziejus

Meniškos sielos žmonės Vaiguvos slėniuose gyvena ir šiandien. Tai galima suprasti vos įbridus į Vaiguvos gatvę. Vieno iš pirmųjų namų sieną puošia tiesiog ant jų nutapyti arkliai, sodybos skendi meniškai sukomponuotuose gėlynuose. Kiek tolėliau galima išvysti ir prieš 150 metų pastatytą klėtį. Jos savininkė J. Šilingienė čia įkūrė privatų muziejų, kuriame sukaupė daugybę senovinių daiktų. Kolekcijoje - senovinio apavo: klumpių, batų kolekcija, seni lietuviški baldai, linų apdirbimo įrankiai. Nors muziejus nėra oficialiai registruotas, jos įkūrėja čia sukauptus daiktus mielai parodo visiems norintiems ir valandų valandas gali apie juos pasakoti. Moteris džiaugiasi, kad kartais čia atvyksta ir mokiniai. Jiems J. Šilingienė mėgsta pademonstruoti, kaip senovėje buvo apdirbami linai.

iš http://www.turistas.lt/straipsniai/k...tml?Itemid=142

[Wycka]

Šitaip važinėjama jau apie 750 metų. Labai smulkmeniškai šį gamtos kūrinį XIX a. II pusėje aprašinėjo netoli gyvenęs švietėjas Petras Kriaučiūnas.
Ir nieko ekologijai blogo nenutinka, nes net pavasarį vanduo nesemia visų padangų. Paminklotvarkininkai niekaip ten neleistų gadinti istorinį kraštovaizdžio, tiesiant kelius ir tiltus. Jau bandė kažką "patogaus" daryti pokariu, tai vietiniai ant šakių išnešė "darytojus". Aš pirmasis tuos tiltus "išpartizanaučiau".

Unikali vieta turizmui, tik kažkodėl pamiršta. Pvz aš tik šiame forume pirmą kartą apie tai sužinojau. Jau yra traukos objektas — upelis-gatvė, belieka tik kokią masinę šventę suorganizuoti, pvz.: bėgimas-krosas upelio vaga ir po apylinkes (manau autoralis arba motokrosas sugadintų upelio krantus), o žiemą — persekiojimo lenktynės pačiūžomis. Manau, vietiniai geriau visą specifiką žino ir sugalvos tikrai kažką originalesnio už naminukę.

[Maarko]

ok, nuginklavot - upelis-gatvė - vertas nacionalinės vertybės vardo

[Edd]

Iš šios nuotraukos atrodo, kad galima važiuoti ir neteršiant upelio:


Šiaip simpatiškai atrodo, bet pritarsiu Maarko, kad kiek persistengta su vertinimais.

[daktaras]

na šiaip ir man iškart pirma mintis - puiki vieta verslui turizminiam

[Beniux]

Kartoju - važiuoti krantu neįmanoma. Nuotraukoje matyti metro pločio pėsčiųjų tiltelis per upę. Toliau ir krantas pelkėtas. Ten net kūlgrindos pėdsakų yra.

Sunkiausia važinėti žiemą pasnigus - nematyti krantų.