Kalbų "turtingumas"

[Nikas]

1. Prastas vokalas.
2. Žodžiai ir mintis smarkiai per "saldūs" ir sentimentalūs. Jei man kas nors tokią dainą parašytų, turbūt apsivemčiau.

Nepyk, bet vietos tobulėjimui laaaaabai daug.

Čia vertimas. Ir išvis lietuvių kalba nėra labai turtinga, čia daug nesugalvosi
Nekalbant apie anglų.

[Vaidas]

/\ Anglų kalba nėra turtinga?
Manau, labai labai klysti Nežinau, ar ji turtingesnė už rusų, bet neturtinga jos tikrai negalima vadinti

[Nikas]

/\ Anglų kalba nėra turtinga?
Manau, labai labai klysti Nežinau, ar ji turtingesnė už rusų, bet neturtinga jos tikrai negalima vadinti

Pvz. rus. Наша Маша горько плачет(mūsų Masha graudžiau verkia, ties. sak.). Наша Маша плачет горько ( mūsų Masha verkia graudžiai, pabrėžia, kad graudžiai). liet. dar gaunasi, o eng. Our Masha crying hard(viskas, nieko nepakeisi!).

[Vaidas]

Nemanau, kad galimybė keisti žodžių tvarką daro kalbą ypač turtingą... Pabrėžti vieną ar kitą dalyką yra ir kitokių būdų. Kalbėdamas apie anglų kalbos turtingumą, turėjau omeny sinonimų gausybę - žinoma, kasdienėje kalboje jų vartojama gana nedaug, tačiau literatūroje galima rasti įspūdingus skaičius būtų pasakyti tą patį sakinį

[Mantas]

Sinonimais ji galbūt ir turtinga, tačiau konstrukcijų gausa ir improvizavimo galimybe, kai vien per gramatiką galima išspausti labai daug, sintetinėms kalboms (kur pagrindinis veiksmas eina apie žodžių darybą, o ne prieveiksmius) ji nusileidžia. Manau apie tai, o ne apie žodyno dydį, čia ir eina kalba

[blitz]

Sinonimais ji galbūt ir turtinga, tačiau konstrukcijų gausa ir improvizavimo galimybe, kai vien per gramatiką galima išspausti labai daug, sintetinėms kalboms (kur pagrindinis veiksmas eina apie žodžių darybą, o ne prieveiksmius) ji nusileidžia.

Gal galima paklausti, kuo remies ir gal gali pateikti konkretesnių pavyzdžių? Nes mano, kaip profesionalaus anglų-lietuvių kalbos vertėjo, pakankamai neblogai kalbančio ir skaitančio rusiškai, nuomonė yra visiškai priešinga. Aišku, galiu klysti, bet, kad tai pripažinčiau, reiktų kiek konkretesnių argumentų.

[Mantas]

Gal galima paklausti, kuo remies ir gal gali pateikti konkretesnių pavyzdžių? Nes mano, kaip profesionalaus anglų-lietuvių kalbos vertėjo, pakankamai neblogai kalbančio ir skaitančio rusiškai, nuomonė yra visiškai priešinga. Aišku, galiu klysti, bet, kad tai pripažinčiau, reiktų kiek konkretesnių argumentų.

Kalbomis ir jų sandara daug domiuosi ir niekam nėra paslaptis, jog anglų kalba savo sandara yra primityvesnė už baltoslavų šeimos kalbas, dėl ko, beje, yra lengvai išmokstama. Dėl savo paprastumo ji turi mažiau būdų reikšti tą patį dalyką, t.y. iš lietuvių sakinio galima išspausti mažiau angliškų variantų, nei iš angliško sakinio lietuviškų variantų (nekalbu apie sinonimus, kurių lietuvių kalboje taip pat labai daug).

[blitz]

Kalbomis ir jų sandara daug domiuosi ir niekam nėra paslaptis, jog anglų kalba savo sandara yra primityvesnė už baltoslavų šeimos kalbas, dėl ko, beje, yra lengvai išmokstama. Dėl savo paprastumo ji turi mažiau būdų reikšti tą patį dalyką, t.y. iš lietuvių sakinio galima išspausti mažiau angliškų variantų, nei iš angliško sakinio lietuviškų variantų (nekalbu apie sinonimus, kurių lietuvių kalboje taip pat labai daug).

Galima kiek konkretesnių pavyzdžių? Anglų kalbos gramatika gal ir primytivesnė, bet ji yra ir lankstesnė (mažiau suvaržyta įvairių taisyklių).

[Mantas]

Pavyzdžių neturiu ir nemanau, kad jų nereikia. Užtenka suvokti pačių kalbų sandarų ypatybes, taip pat visuotinį dėsnį, kad iš paprasto sunkiau išspausti sudėtingą, nei atvirkščiai. Aišku galėtume pasiginčyti, kuri iš kalbų yra sudėtingesnė, tačiau nemanau, jog tai verta daryti

Taisyta> Kuo remiesi teigdamas, kad ji yra lankstesnė? Kad ir pvz., anglų kalbos sakinių struktūra apribota gan griežtais rėmais, kai lietuvių kalboje net sakinių struktūrą galima panaudoti saviraiškai.

[vytauc]

Galima kiek konkretesnių pavyzdžių? Anglų kalbos gramatika gal ir primytivesnė, bet ji yra ir lankstesnė (mažiau suvaržyta įvairių taisyklių).

Blitz, kaip tik kaip speco paklausiu- kaip turi tartis archaizmas thy (man atrodo taip rašosi) reiškiantis "tavo"?

[blitz]

Pavyzdžių neturiu ir nemanau, kad jų nereikia.

Jei taip gerai suvoki kalbų struktūras, pateikti konkretesnių pavyzdžių, manau, neturėtų būti labai sunku. Juk struktūros ir yra tyrinėjamos naudojant konkrečius pavyzdžius, o ne kažkokius modelius.

[Mantas]

Nėra taip paprasta, kadangi kalba nėra tikslusis mokslas, kurį būtų galima užrašyti matematine formule. Beje, „Taip gerai“ čia nelabai tinka, kadangi nesu parašęs nė vieno mokslinio darbo šiuo klausimu

[blitz]

Tada aš pasilieku prie savo išankstinės nuomonės.

[Mantas]

Tada aš pasilieku prie savo išankstinės nuomonės.

Tuomet belieka apgailestauti, kad klaidingai nuvertini savo gimtąją kalbą

Šiek tiek apmąstęs pateiksiu keletą pagrindinių lietuvių kalbos išraiškos pranašumų. Pirma, kas paminėtina, yra žodžių daryba. Priemonės yra panašios (priešdėliai, priesagos, galūnės ir dūriniai), tačiau lietuvių kalbos arsenalas čia yra neišsemiamas, palyginus su sąlyginai ribotu anglų kalbos priešdėlynu ir piesagynu. Kaip pvz. galime pateikti asmenų ir veikiančių objektų (anglų kalboje šie neitin skiriami) žodžių darybos galimybių palyginimą. Anglų kalboje turime -er, -ist, -ant (pridėk daugiau, jei praleidau), kai lietuvių kalboje randame -jas, -ikas, -ius, -ys, -inys, -iklis, -yklė, -ykla, -tuvas, -tuvė (gimininės priesagos dažnai turi skirtingas funkcijas), -išius, -ūnas, -istas, -ininkas. Priklausymui nusakyti turime -ietis, -ėnas, -iškis ir pan. Taip pat didesnės varijavimo priesagomis ir galūnėmis galimybės: mažiukas, mažučiukas, mažuliukas, mažutėliukiukas. Vien žodžio „mama“ formų yra virš šimto (mama, motina, močia, motė, motužė ir t.t.). Taip pat būtų sunku suminėti visus lietuvių kalbos priešdėlius. Beje, tarmėse dar vartojami ypatingi vietininko linksniai (namiep – prie namo, namop – link namo, naman – į namą).

Būdvardžiams skiriame tokias formas kaip -okas, -ingas, daug kitų t.p. turime daugiau laipsnių, pvz. „mažėlesnis“.

Veiksmažodžiai yra lietuvių kalbos arkliukas, tačiau galime pateikti šiokį tokį išraiškos pavyzdį: šaukia, šūkauja, šaukčioja, šauklioja, šaukinėja, šaukdina, šaukelioja, šūkaulioja, šaukdinėja ir t.t. (žodis „eiti“ turi virš šimto formų). Veiksmažodio formoje skiriame giminę ir skaičių, dėl ko įvardį galime naudoti akcentuodami asmenį ([aš] einu, [tu] eini, [mes] einame, tarmėse [mudu] einava). Veiksmažodžio formų turime devynias galybes: laikai, nuosakos, dalyviai, pusdalyviai, padalyviai, būdiniai (eite eiti), tarmėse esantis siekinys (eiti valgytų), visi priesaginiai, priešdėliniai ir sangrąžiniai variantai, t.p. konstrukcijos. Nemažai iš šių anglų kalbai sunkiai įkandami.

Lietuvių kalboje skiriame net tris gimines. Anglų kalboje yra goose, kai lietuvių kalboje turime žąsis ir žąsinas. Bevardė giminė taip pat turi savo funkcijas: gera, gražu, giedra, kai anglų kalboje tai gali nusakyti tik įvardis, be to turime tokias veiksmažodžių formas kaip „einama“, „daroma“ ir t.t., kur anglų kalboje reikėtų neblogos konstrukcijos (it is being done?). Taip pat galime skirti tris skaičius (dviskaita vis dar vartojama tarmėse, pvz. „du broliu“, „dviem broliam“, bet „trims broliams“).

Žodžių tvarka anglų kalboje yra griežtai nusatyta, o lietuvių kalboje tai galime panaudoti akcentavimui. Pvz.: „aš einu namo“, „einu aš namo“, „einu namo aš“, „namo einu aš“ - čia skiriami akcentavimo prioritetai.

Dabar daugiau nesugalvoju, bet neabejoju, kad yra dar daug dalykų, kurių nepaminėjau. Atremk

[blitz]

Lietuvių kalboje žodžių sandara yra kitokia, dėl ko iš vieno žodžio galima "priskaldyti" daugybė žodžių, reiškiančių tą patį, bet tai nereiškia, kad tos pačios minties negalima išreikšti angliškai. Dauguma tavo pateiktų pavyzdžių (skirtingos galūnės, skirtingi priešdėliai) yra tiesiog sinonimai, kurie net skamba panašiai. Kuo skiriasi "vilnietis" nuo "vilniškis" ar "šaukinėti" nuo "šaukalioti"? Niekuo, tai tiesiog sinonimai, kurių anglų kalba turi gerokai daugiau dėl romėnų, kitų germanų ir keltų kalbos įtakų.

[Mantas]

Lietuvių kalboje žodžių sandara yra kitokia, dėl ko iš vieno žodžio galima "priskaldyti" daugybė žodžių, reiškiančių tą patį, bet tai nereiškia, kad tos pačios minties negalima išreikšti angliškai. Dauguma tavo pateiktų pavyzdžių (skirtingos galūnės, skirtingi priešdėliai) yra tiesiog sinonimai, kurie net skamba panašiai. Kuo skiriasi "vilnietis" nuo "vilniškis" ar "šaukinėti" nuo "šaukalioti"? Niekuo, tai tiesiog sinonimai, kurių anglų kalba turi gerokai daugiau dėl romėnų, kitų germanų ir keltų kalbos įtakų.

Kuo ta sandara kitokia? Daugumos kalbų sandara panaši - (priešdėlis), šaknis, (priesagos, galūnės). O tie visi nėra visiškai sinonimai, o labai artimos reikšmės žodžiai ir galbūt naudojami tik tam tikroje situacijoje. Tačiau ne tai gi yra svarbiausia, kadangi kalbame apie išraiškos priemones ir tas "priskaldymo" faktas jau savaime lietuvių kalbą pastato į išraiškingesnės kalbos vietą Kitaip tariant, anglų kalboje tokia variacija sunkiai galima, ką aš ir turėjau omenyje sakydamas, kad iš lietuviško sakinio galima išspausti gerokai mažiau angliškų variantų, nei iš angliško į lietuvišką

[blitz]

Kuo ta sandara kitokia? Daugumos kalbų sandara panaši - (priešdėlis), šaknis, (priesagos, galūnės). O tie visi nėra visiškai sinonimai, o labai artimos reikšmės žodžiai ir galbūt naudojami tik tam tikroje situacijoje. Tačiau ne tai gi yra svarbiausia, kadangi kalbame apie išraiškos priemones ir tas "priskaldymo" faktas jau savaime lietuvių kalbą pastato į išraiškingesnės kalbos vietą Kitaip tariant, anglų kalboje tokia variacija sunkiai galima, ką aš ir turėjau omenyje sakydamas, kad iš lietuviško sakinio galima išspausti gerokai mažiau angliškų variantų, nei iš angliško į lietuvišką

Nežinau. Jei "tu esi mažuliukas" ir "tu esi mažučiukas" yra du skirtingi sakiniai, atveriantys kažkokias tai neišsenkamas saviraiškos galimybes, tada lietuvių kalba turbūt turi pranašumą prieš bet kokią kitą kalbą pasaulyje. Po "mažučiuko" gali eiti "mažučėliukas", o po to turbūt ir "mažučeliučiukas" ir dar milijonas panašių žodžių-šedevrų. Kažkodėl man atrodo abejotina ta jų vertė, bet dėl to nesiginčysiu.
Nesuprantu vieno - dėl ko tu siūlai ignoruoti sinonimus? Jeigu pats sutinki, kad anglų kalboje jų yra daugiau, tai tavo teiginys (apačioje) nėra labai logiškas:

Kitaip tariant, anglų kalboje tokia variacija sunkiai galima, ką aš ir turėjau omenyje sakydamas, kad iš lietuviško sakinio galima išspausti gerokai mažiau angliškų variantų, nei iš angliško į lietuvišką

Imkime kad ir tavo pasiūlytą žodį "šaukti".
Sakinio "Ji šaukė" vertimas galėtų būti:
She was shouting.
She was screaming.
She was yelling.
She was yowling.
She was hollering out.
She was yawling.
She was ululating.
She was hooting.
She was whooping.
She was roaring.
She was howling.
Čia net nėra pusės. Aišku, jei žaisti sąžiningai, dar būtų galima pridėti kitus laikus prie kiekvieno, pvz. "she was yelling", "she yelled", "she has been yelling" ar "she had been yelling". Ką lietuvių kalba gali čia pasiūlyti? "Ji šaukčiojo" , "ji šaukaliojo" ar "ji šaukinėjo"?

Mantai, anglų kalba yra viena moderniausių kalbų pasaulyje, puikiai pritaikyta tiek bendravimui, tiek saviraiškai, tiek viskam kitam, kam kalba gali būti pritaikyta. Lietuvių kalba yra anglų kalbos priešingybė - tai yra taisyklėmis suvaržyta, archaiška kalba. Tuo galbūt galima kažkuria prasme ir didžiuotis, bet jokiu būdu nereikia to interpretuoti kaip kažkokio tai pranašumo.

[Mantas]

Nežinau. Jei "tu esi mažuliukas" ir "tu esi mažučiukas" yra du skirtingi sakiniai, atveriantys kažkokias tai neišsenkamas saviraiškos galimybes, tada lietuvių kalba turbūt turi pranašumą prieš bet kokią kitą kalbą pasaulyje. Po "mažučiuko" gali eiti "mažučėliukas", o po to turbūt ir "mažučeliučiukas" ir dar milijonas panašių žodžių-šedevrų. Kažkodėl man atrodo abejotina ta jų vertė, bet dėl to nesiginčysiu.
Nesuprantu vieno - dėl ko tu siūlai ignoruoti sinonimus? Jeigu pats sutinki, kad anglų kalboje jų yra daugiau, tai tavo teiginys (apačioje) nėra labai logiškas:

Kažkaip tu pernelyg viską sureikšmini. Tie „mažuliukas“ buvo lietuvių kalbos žodžių darybos pranašumo pavyzdžiai. Sinonimus siūlau ignoruoti dėl to, kad jų gali būti daug, tačiau tik kai kurie yra visuotinai įsigalėję, o kai kurių dalis kalbančiųjų net nesupranta.

Imkime kad ir tavo pasiūlytą žodį "šaukti".
Sakinio "Ji šaukė" vertimas galėtų būti:
She was shouting.
She was screaming.
She was yelling.
She was yowling.
She was hollering out.
She was yawling.
She was ululating.
She was hooting.
She was whooping.
She was roaring.
She was howling.
Čia net nėra pusės. Aišku, jei žaisti sąžiningai, dar būtų galima pridėti kitus laikus prie kiekvieno, pvz. "she was yelling", "she yelled", "she has been yelling" ar "she had been yelling". Ką lietuvių kalba gali čia pasiūlyti? "Ji šaukčiojo" , "ji šaukaliojo" ar "ji šaukinėjo"?

„Ką lietuvių kalba gali čia pasiūlyti“? Dievaži, matau tu jau esi gerokai nutolęs nuo lietuvių kalbos, jei ramia sąžine gali to klausti

šaukti, rėkti, spiegti, kaukti, sušukti, surikti, klykti, žviegti, staugti, gausti, ūkti, ūbti, ūžti, šniokšti, bliauti, baubti ir dar daug, kurių nepamenu, taip pat visos priesaginės ir sangrąžinės formos. Ar anglų kalba čia gali ką nors daugiau pasiūlyti?

Mantai, anglų kalba yra viena moderniausių kalbų pasaulyje, puikiai pritaikyta tiek bendravimui, tiek saviraiškai, tiek viskam kitam, kam kalba gali būti pritaikyta. Lietuvių kalba yra anglų kalbos priešingybė - tai yra taisyklėmis suvaržyta, archaiška kalba. Tuo galbūt galima kažkuria prasme ir didžiuotis, bet jokiu būdu nereikia to interpretuoti kaip kažkokio tai pranašumo.

Prisimink kada dar buvai vaikas ir nemokėjai rašyti, ar tau kildavo kokių nors sunkumų dėl taisyklių apkrautos kalbos? Skirk rašybos ir skyrybos taisykles, kurių, iš ties, lietuvių kalboje yra gausu, tačiau tai su mūsų aptariama raiška nėra nė kiek susiję Nė kiek neabejoju, kad anglų kalboje yra daug priemonių reikšti tam tikrus dalykus, tačiau ji negali šia prasme lygintis su lietuvių kalba ir kol kas neišgirdau iš tavęs jokio tikresnio pagrindimo, kad iš tiesų yra kitaip.

[blitz]

Kažkaip tu pernelyg viską sureikšmini. Tie „mažuliukas“ buvo lietuvių kalbos žodžių darybos pranašumo pavyzdžiai. Sinonimus siūlau ignoruoti dėl to, kad jų gali būti daug, tačiau tik kai kurie yra visuotinai įsigalėję

Nematau to begalinio priesagų dėjimo kaip kažkokio tai pranašumo Priesagų dėjimai ir kiti tavo pateikti manipuliavimo žodžiais variantai irgi gali būti neįsigalėję visuotinai. Kaip dažnai vartoji žodžius "šaukčioja" ar "šauklioja"?

„Ką lietuvių kalba gali čia pasiūlyti“? Dievaži, matau tu jau esi gerokai nutolęs nuo lietuvių kalbos, jei ramia sąžine gali to klausti

šaukti, rėkti, spiegti, kaukti, sušukti, surikti, klykti, žviegti, staugti, gausti, ūkti, ūbti, ūžti, šniokšti, bliauti, riaumoti, mūkti, žvengti ir dar daug, kurių nepamenu, taip pat visos priesaginės formos, ir pan. Ar anglų kalba čia gali ką nors daugiau pasiūlyti?

Tarp modernių, ištyrinėtų kalbų, anglų kalba turi daugiausia žodžių.
http://www.askoxford.com/asktheexper...lish/mostwords
Tai reiškia, kad turi daugiau ir sinonimų ir "saviraiškos priemonių" nei lietuvių kalba ar (greičiausiai) bet kuri kita kalba. Nesuprantu, ko tu nesupranti. Kai kurių žodžių atveju, lietuvių kalba sinonimų gali turėti daugiau, bet imant visą kalbą, jų daugiau turi anglų kalba.

Prisimink kada dar buvai vaikas ir nemokėjai rašyti, ar tau kildavo kokių nors sunkumų dėl taisyklių apkrautos kalbos? Skirk rašybos ir skyrybos taisykles, kurių, iš ties, lietuvių kalboje yra gausu, tačiau tai su mūsų aptariama raiška nėra nė kiek susiję Nė kiek neabejoju, kad anglų kalboje yra daug priemonių reikšti tam tikrus dalykus, tačiau ji negali šia prasme lygintis su lietuvių kalba ir kol kas neišgirdau iš tavęs jokio tikresnio pagrindimo, kad iš tiesų yra kitaip.

O aš iš tavęs neišgirdau nei vieno pagrindimo, kad yra kitaip, nei aš sakau. Vienintelis tavo argumentas šiuo metu yra priesagos ir priešdėliai, kurie į vieną žodį sudeda kelis jo atributus, kuriuos galima išreikšti per kelis žodžius, priklausomai nuo situacijos. Čia tas pats, kas sakyti, kad vokiečių kalba turi daugiausia žodžiu (saviraiškos priemonių) pasaulyje, nes jie skaičius rašo viename žodyje ir todėl jų kalboje "žodžių" skaičius nėra ribojamas ir gali tęstis iki begalybės.

[Mantas]

Nematau to begalinio priesagų dėjimo kaip kažkokio tai pranašumo Priesagų dėjimai irgi gali būti neįsigalėję visuotinai. Kaip dažnai vartoji žodžius "šaukčioja" ar "šauklioja"?

Tai gali būti pavartota bet kada ir bet kurioje vietoje, kad ir stilistiniais sumetimais ir nemanau, kad bent vienam lietuviai sukeltų problemų nuspręsti šių žodžių reikšmę.

Tarp modernių, ištyrinėtų kalbų, anglų kalba turi daugiausia žodžių.
http://www.askoxford.com/asktheexper...lish/mostwords
Tai reiškia, kad turi daugiau ir sinonimų ir "saviraiškos priemonių" nei lietuvių kalba ar (greičiausiai) bet kuri kita kalba. Nesuprantu, ko tu nesupranti. Kai kurių žodžių atveju, lietuvių kalba sinonimų gali turėti daugiau, bet imant visą kalbą, jų daugiau turi anglų kalba.

Tiesa, kad anglų kalbos žodynas yra bene keturis kartus didesnis, nei lietuvių, ir tai aš žinojau. Tačiau kalbose kasdieninėje kalboje vartojama apie 9000-10000 (ištyrinėtą lietuvių kalbos žodyną sudaro apie pusę milijono bazinių žodžių), o paprastiem pokalbiams užtenka ir kelių šimtų žodžių, taigi sinonimai anaiptol nėra rodiklis ir dėl to siūlau nelaikyti jų kaip pagrindinės priemonės kalbos raiškai.

O aš iš tavęs neišgirdau nei vieno pagrindimo, kad yra kitaip, nei aš sakau. Vienintelis tavo argumentas šiuo metu yra priesagos ir priešdėliai, kurie į vieną žodį sudeda kelis jo atributus, kuriuos galima išreikšti per kelis žodžius, priklausomai nuo situacijos. Čia tas pats, kas sakyti, kad vokiečių kalba turi daugiausia žodžiu (saviraiškos priemonių) pasaulyje, nes jie skaičius rašo viename žodyje ir todėl jų kalboje "žodžių" skaičius nėra ribojamas ir gali tęstis iki begalybės.

Pamėginkime apibendrinti:

Mano argumentai dėl lietuvių kalbos buvo: žodžių daryba (aiškus pranašumas), akcentavimo galimybės (sąlyginis pranašumas).

Tavo argumentai dėl anglų kalbos: sinonimai (sąlyginis pranašumas).

Beje, lietuvių kalboje taip pat galima tam tikrą priesaginį darinį išreikšti keliais žodžiais (pvz. „kopūstauti“ = „rinkti kopūstus“; „šūkčioti“ = „tarpais šūkauti“), kai anglų kalboje tai dažniausiai galima padaryti tik atskirais žodžiais, taigi tavo paskutinis argumentas taip pat palankesnis lietuvių kalbai, nei anglų. Vokiečių kalbos atvejis lietuvių kalbai taip pat nėra svetimas, kadangi mes tiesiog naudojame kilmininko linksnį ir rašome atskirais žodžiais (estų kalboje principas tas pats, tik žodžiai rašomi kartu).

Kol kas 3:1 lietuvių kalbos naudai