Manau tai išsamiausias straipsnis apie naująją Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės - Bitės biblioteką, reziumuojantis visą priešistorę ir statybos procesą. Nevengta ir reklamos, bet iš esmės pateikiama nemažai dar negirdėtų dalykų. Perskaičius kažkaip net gėda sakyti, kad dar nesu joje buvęs, bet tikiuosi, kad greitai pasitaisysiu 
Parašė Panevėžio bibliotekoje - darnios architektūros idėjos
http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_w...hp?id=12078697
Sigita Nemeikaitė, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Panevėžys tapo architektūros atradimu. Jis pribloškė išskirtiniu, šiuolaikišku šio meto ženklu, ambicingai pretenduojančiu tapti miesto simboliu. Praėjusių metų pabaigoje miestą išgarsino rekonstruota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Naujos bibliotekos atidarymas tapo ypatingu įvykiu net tik Aukštaitijos sostinėje, šiame krašte, bet ir šalyje. Tai, ką išvydo pravėrusieji bibliotekos duris, privertė krūptelėti iš nuostabos. Istorinė aplinka, senieji pastatai su naująja architektūra virto nuostabios darnos ansambliu ir įkūnijo naują architektūros mintį.
Šis architektūros projektas jo autoriui architektui Sauliui Juškiui atnešė 2006 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato laurus.
Numylėtas architekto kūdikis
Panevėžio biblioteka buvo vienas sudėtingiausių ir sunkiausių Kaune gyvenančio ir kuriančio architekto 52 metų S. Juškio kūrinių. Jo gimimas buvo ilgas, užsitęsęs daugiau nei dešimt metų, labai iškankinęs kūrėją, bet dovanojęs mylimiausią kūdikį. Architektas užbėga už akių sakydamas, jog mylimiausias ne todėl, kad bibliotekos projektas buvo įvertintas nacionaline premija.
„Galbūt pavyko sukurti ir meną. Juk gali padaryti funkciškai gerą darbą, kuriam, deja, pritrūks estetikos. Gali būti viskas tvarkingai atlikta, bet visiškai šlykštu. Bjauru, jei toks kūrinys gyvens trumpiau nei jį sukūręs architektas. O koks autorius to norėtų? Tai ištverti būtų siaubinga“, – samprotavo architektas S. Juškys.
Projekto autorius pripažįsta, kad Panevėžio biblioteka iš pat pradžių buvo nemažas iššūkis. Architektui labai ribotoje erdvėje teko derinti dviejų senų pastatų rekonstrukciją su naujo pastato statyba. Iki to S. Juškiui neteko turėti nieko bendra su rekonstrukcijos darbais, nes kūrė tik naujus statinius.
Architektas sako, kad buvo laimingų sutapimų, todėl naujosios bibliotekos viziją pavyko įgyvendinti. Didelę įtaką turėjo sutarimas su statybininkais ir bibliotekos administracija. Žinoma, per tiek metų, kol projektas virto kūnu, ginčų, staigių posūkių ir emocinių proveržių netrūko.
„Atrodo, tiek susipyksti, kad į Panevėžį niekada nebevažiuosi. Tiek prisinervini, kad niekas su tavimi nenori kalbėti. Bet kam čia dabar tai prisiminti. Paprasčiausiai su manimi dirbę žmonės neįsivaizdavo to, ką mačiau aš. Jie vertino tą vaizdą, kurį tuo metu regėjo. Taip dažnai būna. Po to, kai šis tas jau nudažyta, išryškėję – tyliai vaikšto, žiūrinėja ir sako, kad buvau teisus. Kai porą kartų tai pripažino, daugiau manęs neauklėjo. Tada atsirado ir visiškas pasitikėjimas“, – su šypsena prisiminė didžiąją bibliotekos statybą S. Juškys.
Stulbina sena ir nauja junginys
Įspūdingo dydžio ir architektūros biblioteka Panevėžyje atverta visuomenei praėjusių metų spalio pradžioje. Bibliotekos ansamblis – du seni pastatai ir naujas korpusas – užima 5 tūkst. kvadratinių metrų, jame glūdi 700 tūkst. spaudinių lobiai, lentynų ilgis nusidriekia 11 kilometrų, įrengtos septynios skaityklos, 117 kompiuterizuotų darbo vietų, 100 vietų konferencijų salė.
Bibliotekos statybai buvo skirta 19 mln. litų iš Valstybės investicijų programos. Darbus atliko Panevėžio bendrovė „Iglus“, jos dukterinės ir kitos statybos įmonės.
S. Juškys – ne tik rekonstrukcijos bei statybos projekto autorius, jis sukūrė originalų bibliotekos interjerą, kuris laikomas dar viena įspūdinga kūrybine sėkme.
Trijų aukštų biblioteka pritaikyta neįgaliesiems. Iš pirmo ir bet kurio kito aukšto negalią turintys skaitytojai gali pakilti specialiu keltuvu.
Šiame kultūros židinyje pilna šviesos ir erdvės, tai plūsta ne tik pro langus, bet ir pro senąjį ir naująjį korpusus jungiantį stiklinį stogą. Po skaidriu gaubtu atsidūręs senasis klasicizmo stiliaus pastatas tampa gyvu ir savitai eksponuojamu istoriniu paveldu. Sena ir nauja susipina ir kelia neįtikimą pasigėrėjimo jausmą. Šioje šiuolaikiškai sujungtoje sandūroje, kurioje atsiduria vidinis kiemas, yra bibliotekos širdis: katalogai, saugyklos spaudinių išdavimo tarnyba.
„Kiemelyje katalogus įkurdinau specialiai. Čia viskas panašiai kaip Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ateini prie centrinio katalogo, tada suki į skaityklą. Į šią erdvę turi užsukti kiekvienas, todėl sąmoningai ją pasirinkau. Čia išryškėja senoji architektūra ir naujasis saugyklos pastatas. Stengiausi kuo daugiau išsaugoti autentiškos senosios architektūros. Manau, tokia aplinka estetiškai ir dvasiškai auklėja žmones“, – savo kūrybines idėjas atskleidė architektas.
Kontrastas tarp sena ir nauja – išties įspūdingas. Priešais senąjį pastatą iškilęs naujasis korpusas – su ryškiais spalvų elementais. Margaspalvės plokštės su stiklo intarpais dengia visą statinio sieną, pro kurią matyti lentynos su leidiniais. Ryškiaspalvės plokštės primena knygų nugarėles.
„Mano sumanymas buvo visiškai kitoks. Visa pastato siena turėjo būti absoliučiai skaidri. Pro ją turėjo matytis lentynos su spaudiniais. Lentynos turėjo būti iš metalo, specialiai suprojektuotos. Tačiau tokia siena pasirodė nesaugi priešgaisrinės tarnybos pareigūnams, ir turėjau suktis iš padėties. Taip atsirado plokštės, kurios primena knygų ar bylų nugarėles“, – pasakojo projekto autorius.
Stiklo gaubiamas kiemelis su centre esančiu katalogu, iš abiejų pusių įrėmintas senojo ir pabrėžiamai naujo pastatų, atsiveria iš kelių bibliotekos vietų, ir šis neįprastas vaizdas užgniaužia kvapą.
Atlaikė ilgus išbandymus
Panevėžio bibliotekos rekonstrukcija ir statyba užtruko bemaž 13 metų. Kai kelias nuo projekto iki jo įgyvendinimo tiek užtrunka, sunku tikėtis ko nors ypatinga. Ypač revoliucinių pervartų laikais, kai šalis atgauna nepriklausomybę ir kai be atodairos neigiama sena, o tai, kaip turi atrodyti nauja, neretai paskęsta prieštaravimuose. Tačiau Aukštaitijos sostinės biblioteka buvo ypatinga išimtis.
Prisiminęs projekto istoriją architektas giliai, bet jau su palengvėjimu atsidūsta. Daugiau nei per dešimtmetį šis jo kūrinys buvo iškentėtas lyg koks kantrybės akmuo.
„Buvo 1993 metai. Bendrovė „Miestprojektas“, kurioje dirbu, projektavusi visoje šalyje visuomeninius pastatus, tuomet kentė visišką projektavimo badą. Darbo nebuvo. Ir staiga gaunu užsakymą atlikti dviejų pastatų kapitalinį remontą. Tačiau kai atvykau į Panevėžį ir išsiaiškinau, kad biblioteka išsibarsčiusi po kokius šešis pastatus ir į šiuodu niekaip nesutilps, teko ją gerokai išplėsti. Šalia senųjų pastatų turėjo atsirasti naujas“, – pasakojo architektas.
S. Juškys matė šiuo metu jau įgyvendintą idėją, tačiau tada jos pats išsigando. Su Kauno paveldo specialistais pasidalijo savo vizija, ar nebus drastiška senąjį pastatą palikti tik iš gatvės pusės, kitą jo dalį paversti interjero dalimi ir šalia pastatyti modernų. Kauniečiai pritarė šiai idėjai, suabejoję, ar pastatas toks jau vertingas ir reikia jo gailėti.
„Tačiau Kaunas yra Kaunas. Atsiklausiau paveldo autoriteto, vieno žymiausių šios srities šalies specialistų, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko Jono Glemžos. Jis palaimino. Tada prasidėjo darbas“, – skausmingą kelią į pripažinimą prisiminė architektas.
Lyg begalinis maratonas
Tačiau prasidėjęs modernios Panevėžio bibliotekos projektavimas, o ką kalbėti apie statybą, trūkinėjo lyg seno filmo juosta. Architektui prie projekto 1994 metais teko dirbti tik vieną mėnesį, nes nutrūko finansavimas. Panaši situacija ištiko ir kitais metais, kol tik 1997 metų vasarį jau buvo gautas leidimas statyti.
Tačiau vėl dingo pinigai bibliotekai, jų atsirado tik po penkerių metų – 2002-aisiais. Tačiau prireikė iš naujo kopti į popierių kalną: tvarkyti leidimus, kitus dokumentus, nes per tą laiką pasikeitė statybos reglamentas. Bibliotekos statyba iš mirties taško pajudėjo tik 2003-iaisiais.
Rekonstrukcijos, statybos darbai įsisiūbavo dar vėliau. Įkurtuvių džiaugsmas aplankė tik 2006-ųjų pabaigoje. S. Juškys tvirtino, kad staigmenų statybvietėje netrūko. Teko spręsti ne vieną konstrukcijų problemą, tapdavusią nemažu galvos skausmu. Pasak architekto, prireikė smarkiai gilinti pamatus, išspręsti galvosūkį, kaip sutvirtinti kelių aukštų, ypač antro, perdangas, ir iš naujo išmūryti senojo pastato palėpės aukštą.
„Senojo pastato lubas laikė nelogiška beveik pusantro metro aukščio metalo konstrukcija. Ją teko išardyti, išvilkti, griauti mūrą, kloti naują perdangą ir iš naujo mūryti. Tai buvo tikras pragaras. Statybininkai suglumę klausdavo, ką daryti? Sakiau, griaunam, ir viskas, kitaip nieko nebus“, – šypsodamasis pasakojo S. Juškys, nors statybos netikėtumai gerai papurtydavo architekto ištvermę ir, jo žodžiais, gerokai sugadino kraujo.
Nepamiršta bibliotekos statybos
Projekto autorius – retai tai pasitaiko – geru žodžiu mini statybininkus – bendrovės „Iglus“, stačiusios biblioteką, darbuotojus. Pasak S. Juškio, ir jam, ir statybininkams nebuvo neišsprendžiamų dalykų. Architektą stebino, kad statybininkai dirbo nuoširdžiai ir atrodė, jog tiesiog jiems patiems reikia tos bibliotekos. „Ypač dalykiškas, reiklus buvo statybos aikštelės vykdytojas Eugenijus Vizbaras. Nuo šio specialisto požiūrio labai daug kas priklausė“, – tvirtino S. Juškys.
Bendrovės „Iglus“ gamybos direktorius Edmundas Guželis irgi su geriausiais jausmais prisimena bibliotekos statybą. „Tokio tarpusavio sutarimo su projekto autoriais dabar pasigendu kituose objektuose, kur tenka dirbti įmonei. Nors biblioteką statyti mažoje erdvėje buvo gana sunku. Kad galėtume pastatyti kraną, kasėmės lyg fronte. Pasikasame, atkovojame lopinėlį žemės, pastumiame kraną. Ir taip tris kartus, kol jį sugebėjome į šitą erdvę įkišti“, – kalbėjo E. Guželis.
Įmonės atstovas pasakojo, kad teko pakeisti senų pastatų medines perdangas, nes jos buvo ne tik susidėvėjusios, bet ir būtų neatlaikiusios tenkančio svorio, be to, vieną pastatą sutvirtino metalo kolonomis.
„Kolonų yra buvę senajame bibliotekos pastate. Jas reikėjo atstatyti pagal paveldosaugininkų reikalavimus. Tai ir buvo padaryta, nors pastatytos kolonos – modernios, iš metalo, nudažytos tamsiai pilka spalva. Jos nedarko aplinkos, yra šiuolaikiškas akcentas“, – apie architektūrinius sprendimus, kurie estetiką derina su būtinybe, pasakojo architektas.
E. Guželis išsitarė, kad bendrovė „Iglus“ prisidėjo, jog būtų skirta lėšų interjero projektui, kuris iš pradžių nebuvo numatytas. Nemažai interjero darbų taip pat atliko ši bendrovė.
„Iglus“ statybininkų darbas, kaip ir architekto S. Juškio projektas, sulaukė pripažinimo. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos pramonininkų konfederacija už bibliotekos rekonstrukciją bei statybą bendrovei skyrė „Metų gaminio 2006“ aukso apdovanojimą.
Dulkės išnyksta nepastebimai
Šiuolaikiškame bibliotekos pastate būtina moderni įranga. Naujausių technologijų erdviuose bibliotekos pastatuose netrūksta. Viena svarbiausių tokiai įstaigai – centralizuota dulkių siurbimo sistema „Disan“. Šią sistemą įrengė bendrovė „Aidora“. „Knygų dulkės yra pavojingiausios sveikatai, nes jos labai smulkios ir jas sunku surinkti įprasta įranga. Bibliotekų darbuotojai visą dieną praleidžia uždarose patalpose, todėl aplinkos švara – ypač svarbi, nes ji turi įtakos jų sveikatai.
Panevėžio bibliotekoje įrengėme patį moderniausią komercinės klasės dulkių siurbimo įrenginį Europoje. „Disan“ įrenginiai dažniausiai montuojami aukščiausios klasės viešbučiuose, sveikatos priežiūros ir reabilitacijos centruose, archyvuose, pramogų kompleksuose, kituose visuomeninės paskirties pastatuose. Lietuvoje ši įranga dar mažai kur montuota. Ją dar turi Klaipėdos biblioteka, vienas iš archyvų“, – tvirtino bendrovės „Aidora“ generalinis direktorius Eugenijus Šilagalis.
Įprastos sistemos veikia paprasčiau: jos susiurbia ir vėl į patalpas išpučia orą. „Disan“ sistema išvalytą švarų orą išpučia ne patalpose, o jų išorėje. Išsiurbtos dulkės yra surenkamos specialiose talpyklose.
„Disan“ sistema įmontuota Panevėžio bibliotekos rūsyje. Viso pastato konstrukcijose: grindyse, pertvarose, sienose – išvedžiotais vamzdynais dulkės išsiurbiamos įjungus sistemą. Sistema ima veikti atidarius pajungimo lizdą ir įjungus siurbimo žarną. Ištraukus siurbimo žarną iš lizdo sistema išsijungia, jei nėra daugiau naudotojų.
Vienu metu šia sistema gali naudotis iki keturių naudotojų, kuriuos sistema atpažįsta pati ir taupiai naudoja energetinius resursus. Dar vienas „Disan“ privalumas – ji veikia beveik negirdimai, nejusti nemalonaus kvapo, kurį skleidžia kilnojami dulkių siurbliai. Siurbimo įrankių rinkiniais labai paprasta išvalyti ir didelius grindų plotus, ir sunkiai pasiekiamus užkaborius bei lengvai pažeidžiamus knygų paviršius.
„Moderni siurbimo įranga Panevėžio bibliotekoje ne tik taupo valytojų jėgas – ji tikra sveikos aplinkos puoselėtoja“, – tvirtino „Aidoros“ vadovas E. Šilagalis.
Olandai žavėjosi biblioteka
Ne tik gražią, patrauklią akiai, bet ir sveiką aplinką kuria ir bibliotekos grindys, išklotos natūraliu „Marmoleum“ linoleumu. Tai ekologiškos grindys, nes linoleumas pagamintas iš gamtinių medžiagų: linų aliejaus, medžio miltų, sakų, kalkakmenio, džiuto ir spalvą suteikiančio pigmento.
Dangą pateikė ir grindis išklojo bendrovė „Decorum“, Lietuvos rinkoje jau dešimt metų atstovaujanti pasaulinei linoleumo gamybos lyderei „Forbo“ grupei. Tokia grindų danga yra šilta, natūrali ir išraiškinga, ji turi šimtametes tradicijas ir yra labai populiari savo tėvynėje Olandijoje bei visame pasaulyje. Ji vis dažniau pasirenkama ir Lietuvoje – visuomeniniams pastatams bei privačiam būstui.
Šis linoleumas išlieka patvarus daugelį metų, jam nebaisios didelės apkrovos, o gausi spalvų paletė neriboja ir lakiausios dizainerio fantazijos. Tokios grindys turi antibakterinių savybių, todėl jos yra tikras išsigelbėjimas nuo aplinkos kenčiantiems alergiškiems žmonėms. Tai nepakeičiama danga ligoninėse, švietimo, kultūros įstaigose. Naudojant šį linoleumą sukuriama šilta, jauki atmosfera. „Decorum“ bendrovė ne tik tiekia šį natūralų linoleumą, bet ir iškloja jį, parduoda reikiamas jo įrengimo bei priežiūros medžiagas.
„Biblioteka buvo ta vieta, kur tokios grindys – ne prabanga, o būtinybė. Architekto S. Juškio reikalavimai, pageidavimai buvo aiškūs ir konstruktyvūs, todėl pavyko sutarti. Mums tikrai pasisekė, nes atvykę iš Olandijos „Forbo“ grupės atstovai žavėjosi biblioteka. Jie juokavo, kad architektus reikia vežti pasisemti patirties ne į Amsterdamą, kaip buvo iki šiol, o į Panevėžį. Tai didelis ir mūsų darbo pripažinimas“, – tvirtino „Decorum“ Panevėžio skyriaus vadovė Indiana Grigienė.
Panevėžio bibliotekoje išklotas ramių, santūrių tonų dėmesio neblaškantis dviejų kolekcijų – „Marmoleum Dual“ ir „Marmoleum Fresco“ – linoleumas.
Panevėžio bibliotekai projektavo specialiai
Persikėlusi į naujas erdves Panevėžio biblioteka nusimetė ir nudėvėtus senuosius drabužius. Didelėms patalpoms ir gausybei saugomų leidinių prireikė naujų metalinių stelažų. Juos suprojektavo, pateikė ir sumontavo bene didžiausia šalyje metalinius baldus gaminanti bendrovė „Vildeta“.
„Šiuos stelažus labai patogu naudoti. Įleisti į grindis bėgeliai leidžia lengvai ir nekliudomai pravažiuoti tarp stelažų su specialia įranga. Dėl grandininės pavaros ir apgalvoto mechanizmo net visiškai apkrautas stelažas lengvai rieda bėgeliais. Patikima mobilių stelažų konstrukcija neleidžia stelažui nukristi, be to, papildomai įrengtas fiksavimo mechanizmas prireikus gali tvirtai užfiksuoti stelažą reikiamoje padėtyje ir užtikrinti naudojimosi saugumą.
Tokia įranga išsiskiria patvarumu, jos naudojimo laikotarpis – kur kas ilgesnis. Tai specialios mobiliųjų stelažų sistemos, kurios dažniausiai pasitelkiamos archyvuose, bankuose, bibliotekose, poliklinikose ir ligoninėse, kitose įstaigose, kur saugoma daug archyvinių bylų. Panevėžio biblioteka buvo vienas įdomesnių ir stambesnių mūsų projektų“, – pasakojo bendrovės „Vildeta“ komercijos direktorė Jolita Rutkauskienė.
Prieš baigdami montuoti stelažus „Vildetos“ darbuotojai nesyk lankėsi Panevėžyje, tarėsi su architektu S. Juškiu, statybininkais, bibliotekos darbuotojais, kur ir kaip geriau pastatyti įrangą. Šiuo metu stelažai pastatyti visuose keturiuose saugyklos aukštuose, skaityklose. Bibliotekos palėpėje esančioms skaitykloms bei kitoms patalpoms stelažai buvo projektuojami specialiai, nes buvo būtina atsižvelgti į patalpų specifiką ir kliento pageidavimus.
„Vien saugykloje įrengta 4 tūkst. bėginių metrų stacionarių stelažų, dar antra tiek bibliotekoje pastatėme mobilių stelažų“, – tvirtino J. Rutkauskienė.
Bendrovei nemažos apimties užsakymas buvo atsakingas, svarbus, tačiau įprastas darbas. „Vildeta“ turi sukaupusi nemažą patirtį: rinkoje veikia nuo 1991 metų, yra viena moderniausių metalinių baldų gamybos įmonių. Bendrovė specializuojasi gamindama aukštos kokybės metalines dokumentų spintas, kartotekas, darbo drabužių spinteles, sekcijines spinteles daiktams, mobilius bei stacionarius stelažus, darbastalius, įvairių modifikacijų seifus, taip pat nestandartinius gaminius.
Įmonės valdymo struktūra turi ISO 9001 kokybės pažymėjimą, gaminiai atitinka tarptautinius standartus, jų kokybė nuolat tikrinama. Dalis įmonės produkcijos eksportuojama į Baltijos šalis, Vakarų ir Rytų Europą. „Vildetos“ įrangą naudoja žinomos kompanijos „Coca-Cola“, „Tesco“, „Maybelline“, „L’Oreal“, garsių Rusijos Ermitažo, Nacionalinio, Suvorovo muziejų saugyklos.
Architektas neslepia trūkumų
„Viduje knibžda kirminas, kad ne viską pavyko įgyvendinti, kaip norėjau. Didžioji skaitykla atsidūrė pietinėje pusėje, o bibliotekos administracija – prasčiausioje, tamsiausioje vietoje. Skaitykloje plieskianti saulė trukdo, o administracijos darbuotojos panardintos į šiaurinės pusės prieblandą. Tačiau buvo sunku padaryti kitaip. Visos skaityklos tarsi eina ratu apie fondus“, – apie savo sukurtos bibliotekos trūkumus nevengė kalbėti architektas.
Maža miesto erdvė ribojo ir rekonstrukcijos, ir statybos galimybes, kai kurių patalpų patogesnį išdėstymą. Architektas tvirtino, kad kai kuriuos sprendimus diktavo skirtingas pastatų aukštis.
„Nereikia pamiršti, kad biblioteka įsikūrė miesto centre – to ir buvo siekta. Todėl aplinka diktavo sąlygas. Taip nebus, kad bibliotekoje darbuotojoms nereikės ir palypėti, ir panėšėti. Tačiau ir Vilniaus universiteto bibliotekoje tenka nemažai sukiotis, čia nėra visiškai patogu. Bet ji, kaip ir Panevėžio biblioteka, turi savo ypatingą aurą. Patogiausia padaryti angarą ir nepaisyti tūrių. Tačiau nesame tokie turtingi, kad galėtume sau tai leisti“, – atvirai samprotavo S. Juškys.
Architektas pripažino, kad varžė ir lėšos, skirtos bibliotekos apdailai, todėl čia nerasi didelės prabangos. S. Juškys buvo linkęs vestibiulio grindims naudoti akmenį, tačiau teko susitaikyti su paklota akmens masės danga. „Kur kas svarbiau visuma. Prabangios medžiagos interjere šauks, rėks, bet aplinkoje atrodys juokingai. Todėl kuklesnės medžiagos akių nebado, jei jos tinkamai suderintos“, – sakė S. Juškys.
Kūrėjo kelyje netrūko kartėlio
Architektas tikina esąs labai patenkintas vien tuo, kad daugiau nei dešimtmetį puoselėtas Panevėžio projektas neliko dūlėti dokumentų bylose, ką ir kalbėti apie už šį darbą gautą nacionalinę premiją. Apie pristatymą nacionalinei premijai sužinojo atostogaudamas, ir ši žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tapęs premijos laureatu architektas nespėjo kilnoti telefono ragelio.
Tačiau S. Juškio kelias į tokį pripažinimą buvo erškėčiais klotas. Nelinksmas likimas ištiko kai kuriuos ankstesnius jo darbus. S. Juškys su nuoskauda prabyla ir apie įgyvendintus, ir į užmarštį nustumtus projektus Alytuje.
„Alytaus centrinėje aikštėje kartu su savivaldybės, teatro, kitais visuomeninės paskirties pastatais buvau suprojektavęs Inžinierių namus. Dėl jų man labai skaudu. Visi statiniai buvo sujungti į suformuotą aikštę, vieno aukščio visumą. Tačiau Inžinierių namams skirtą sklypą nupirko pilietis N. ir čia pastatė griaučius, kurie jau apie penkerius metus stovi nejudinami.
Toje vietoje turėjo būti ir maža gatvelė, kuri visai aikštei būtų suteikusi ritmo, o iškilo brutali dėžė. Būdamas miesto architektas patarčiau tam piliečiui bent pasikalbėti su projekto autoriumi, įsigilinti į jo idėją. Deja, miesto architektas turi per mažai įtakos. Dažnai valdininkija išlenda su savo nuomone, kuri visiškai kertasi su architektūros vizijų autorių nuostatomis. Retai pasitaiko, kad šiandien kam nors skaudėtų dėl tos vizijos“, – nusivylimo kartėlis veržėsi iš nacionalinės premijos laureato lūpų.
S. Juškys mintimis sugrįžo ir į dar ankstesnius, į studijų tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), savo karjeros pradžios laikus. Architektas su didele meile prisimena buvusius dėstytojus.
„Esu laimingas sutikęs savo mokytojus architektus Vytautą Dičių, Vytautą Abramauską, Kazį Šešelgį. Jie mokė, kad architektūra yra menų motina, kad kokybiška aplinka formuoja kitokius žmones. Ši tiesa man šventa“, – kalbėjo S. Juškys.
Baigęs VISI jaunas architektas galėjo likti Vilniuje, instituto Architektūros katedroje, tačiau šios galimybės atsisakė: „Jaučiau, kad be architekto praktikos būsiu niekas. Todėl grįžau į Kauną, ėmiau dirbti „Miestprojekte“.
S. Juškys iki šiol tebedirba toje pačioje darbovietėje, yra projektų dalies vadovas. Jo kūrybos paletė aprėpia nemažai svarbių darbų. Architektas suformavo Alytaus miesto centrinę aikštę (1985–1990 metai), suprojektavo banką Prienuose (1983 metai), su bendraautoriais Eugenijumi Miliūnu, Kęstučiu Kisieliumi – Mykolo Žilinsko dailės galeriją Kaune (1981–1989 metai), Alytaus teatrą (1987 metai, nebaigtas), Alytaus inžinierių namus (1990 metai, nepastatytas), Pasaulio lietuvių verslo centrą (1993 metai, nepastatytas), sodybą Preiloje (2003 metai).
Nacionalinė kultūros ir meno premija S. Juškiui skirta už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rekonstrukciją ir interjerus bei paminklą Romo Kalantos aukai įamžinti „Aukos laukas“ Kaune (2002 metai, skulptorius Robertas Antinis).
Priminė miesto atlaidus
„Nacionalinė premija dar nereiškia, kad esi geriausias šalies architektas. Tikrai nesitikėjau tokio įvertinimo. Premijai buvo pateiktos penkių žinomų architektų kandidatūros. Maniau, dėmesys bus labiau atkreiptas į vilniečių darbus, nes jie labiau matomi. Tačiau galvojau, kad ją turėtų gauti kaunietis architektas Algimantas Miškinis, daugybę metų paskyręs architektūrai ir išleidęs vertingų leidinių. Žinia, kad man reikia rengti duomenis apdovanojimui, pribloškė. Nesu nei geriausias, nei visai prastas architektas, bet gauta premija yra didelė našta, kurią iki pensijos reikės nešti“, – ir rimtai, ir juokais kalbėjo architektas S. Juškys.
Naujoji biblioteka tapo galingiausiu miesto traukos centru. Joje lankosi ne tik nuolatiniai skaitytojai, bet gyvenime iki tol neperžengusieji bibliotekos slenksčio.
„Prieš bibliotekos atidarymą internetu registravosi ekskursijos. Biblioteka sulaukė dėmesio kaip didžiausia įžymybė. Buvau laimingiausia išvydusi prie jos durų nutįsusią lankytojų eilę. Pamačiau daugybę man nepažįstamų susikaupusių veidų. Šie žmonės atėjo kaip į muziejų ir apsilankę pirmąkart sugrįžo“, – susižavėjusi pasakojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė.
Bibliotekos vadovė išsitarė, kad jau iš anksto pavydi Kretingai, nes S. Juškys pradeda projektuoti šio miesto biblioteką. „Tikiuosi, architektas Saulius nesuprojektuos gražesnės bibliotekos nei mūsiškė“, – vylėsi R. Maselytė.
FAKTAI IR SKAIČIAI APIE BIBLIOTEKĄ
n Komplekso plotas – beveik 5 tūkst. kv. metrų
n Fondai – pusė milijono knygų
n Skaityklos – 120 vietų 7 skaityklose
n Kompiuteriai – 117 darbo vietų
n Lentynos – 11 kilometrų
n Saugykla – 1200 kv. metrų, 170 tūkst. spaudinių
n Statyba – atlikti darbai ir įranga už 19 mln. litų
APIE PROJEKTO AUTORIŲ
n Architektas Saulius Juškys gimė 1954 metais Kaune. 1972–1977 m. studijavo architektūrą tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute.
n Jaunas architektas 1977 m. pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute Kaune, 1985 m. tapo vadovaujančiu architektu, 1989 m. – grupės vadovu, o 1991 m. – savarankiško sektoriaus viršininku.
n 1993–2001 m. S. Juškys dirbo bendrovėje „Miestprojektas“. Po metų įkūrė savo individualią projektavimo įmonę. 2004 m. architektas tapo „Miestprojekto“ projektų dalies vadovu, juo dirba ir pastaruoju metu.
n 2006 m. S. Juškys tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Apdovanojimas skirtas už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rekonstrukciją, interjerus ir paminklą R. Kalantos aukai įamžinti „Aukos laukas“ (skulptorius R. Antinis, 2002 metai) Kaune.
Sigita Nemeikaitė, Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Panevėžys tapo architektūros atradimu. Jis pribloškė išskirtiniu, šiuolaikišku šio meto ženklu, ambicingai pretenduojančiu tapti miesto simboliu. Praėjusių metų pabaigoje miestą išgarsino rekonstruota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Naujos bibliotekos atidarymas tapo ypatingu įvykiu net tik Aukštaitijos sostinėje, šiame krašte, bet ir šalyje. Tai, ką išvydo pravėrusieji bibliotekos duris, privertė krūptelėti iš nuostabos. Istorinė aplinka, senieji pastatai su naująja architektūra virto nuostabios darnos ansambliu ir įkūnijo naują architektūros mintį.
Šis architektūros projektas jo autoriui architektui Sauliui Juškiui atnešė 2006 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato laurus.
Numylėtas architekto kūdikis
Panevėžio biblioteka buvo vienas sudėtingiausių ir sunkiausių Kaune gyvenančio ir kuriančio architekto 52 metų S. Juškio kūrinių. Jo gimimas buvo ilgas, užsitęsęs daugiau nei dešimt metų, labai iškankinęs kūrėją, bet dovanojęs mylimiausią kūdikį. Architektas užbėga už akių sakydamas, jog mylimiausias ne todėl, kad bibliotekos projektas buvo įvertintas nacionaline premija.
„Galbūt pavyko sukurti ir meną. Juk gali padaryti funkciškai gerą darbą, kuriam, deja, pritrūks estetikos. Gali būti viskas tvarkingai atlikta, bet visiškai šlykštu. Bjauru, jei toks kūrinys gyvens trumpiau nei jį sukūręs architektas. O koks autorius to norėtų? Tai ištverti būtų siaubinga“, – samprotavo architektas S. Juškys.
Projekto autorius pripažįsta, kad Panevėžio biblioteka iš pat pradžių buvo nemažas iššūkis. Architektui labai ribotoje erdvėje teko derinti dviejų senų pastatų rekonstrukciją su naujo pastato statyba. Iki to S. Juškiui neteko turėti nieko bendra su rekonstrukcijos darbais, nes kūrė tik naujus statinius.
Architektas sako, kad buvo laimingų sutapimų, todėl naujosios bibliotekos viziją pavyko įgyvendinti. Didelę įtaką turėjo sutarimas su statybininkais ir bibliotekos administracija. Žinoma, per tiek metų, kol projektas virto kūnu, ginčų, staigių posūkių ir emocinių proveržių netrūko.
„Atrodo, tiek susipyksti, kad į Panevėžį niekada nebevažiuosi. Tiek prisinervini, kad niekas su tavimi nenori kalbėti. Bet kam čia dabar tai prisiminti. Paprasčiausiai su manimi dirbę žmonės neįsivaizdavo to, ką mačiau aš. Jie vertino tą vaizdą, kurį tuo metu regėjo. Taip dažnai būna. Po to, kai šis tas jau nudažyta, išryškėję – tyliai vaikšto, žiūrinėja ir sako, kad buvau teisus. Kai porą kartų tai pripažino, daugiau manęs neauklėjo. Tada atsirado ir visiškas pasitikėjimas“, – su šypsena prisiminė didžiąją bibliotekos statybą S. Juškys.
Stulbina sena ir nauja junginys
Įspūdingo dydžio ir architektūros biblioteka Panevėžyje atverta visuomenei praėjusių metų spalio pradžioje. Bibliotekos ansamblis – du seni pastatai ir naujas korpusas – užima 5 tūkst. kvadratinių metrų, jame glūdi 700 tūkst. spaudinių lobiai, lentynų ilgis nusidriekia 11 kilometrų, įrengtos septynios skaityklos, 117 kompiuterizuotų darbo vietų, 100 vietų konferencijų salė.
Bibliotekos statybai buvo skirta 19 mln. litų iš Valstybės investicijų programos. Darbus atliko Panevėžio bendrovė „Iglus“, jos dukterinės ir kitos statybos įmonės.
S. Juškys – ne tik rekonstrukcijos bei statybos projekto autorius, jis sukūrė originalų bibliotekos interjerą, kuris laikomas dar viena įspūdinga kūrybine sėkme.
Trijų aukštų biblioteka pritaikyta neįgaliesiems. Iš pirmo ir bet kurio kito aukšto negalią turintys skaitytojai gali pakilti specialiu keltuvu.
Šiame kultūros židinyje pilna šviesos ir erdvės, tai plūsta ne tik pro langus, bet ir pro senąjį ir naująjį korpusus jungiantį stiklinį stogą. Po skaidriu gaubtu atsidūręs senasis klasicizmo stiliaus pastatas tampa gyvu ir savitai eksponuojamu istoriniu paveldu. Sena ir nauja susipina ir kelia neįtikimą pasigėrėjimo jausmą. Šioje šiuolaikiškai sujungtoje sandūroje, kurioje atsiduria vidinis kiemas, yra bibliotekos širdis: katalogai, saugyklos spaudinių išdavimo tarnyba.
„Kiemelyje katalogus įkurdinau specialiai. Čia viskas panašiai kaip Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ateini prie centrinio katalogo, tada suki į skaityklą. Į šią erdvę turi užsukti kiekvienas, todėl sąmoningai ją pasirinkau. Čia išryškėja senoji architektūra ir naujasis saugyklos pastatas. Stengiausi kuo daugiau išsaugoti autentiškos senosios architektūros. Manau, tokia aplinka estetiškai ir dvasiškai auklėja žmones“, – savo kūrybines idėjas atskleidė architektas.
Kontrastas tarp sena ir nauja – išties įspūdingas. Priešais senąjį pastatą iškilęs naujasis korpusas – su ryškiais spalvų elementais. Margaspalvės plokštės su stiklo intarpais dengia visą statinio sieną, pro kurią matyti lentynos su leidiniais. Ryškiaspalvės plokštės primena knygų nugarėles.
„Mano sumanymas buvo visiškai kitoks. Visa pastato siena turėjo būti absoliučiai skaidri. Pro ją turėjo matytis lentynos su spaudiniais. Lentynos turėjo būti iš metalo, specialiai suprojektuotos. Tačiau tokia siena pasirodė nesaugi priešgaisrinės tarnybos pareigūnams, ir turėjau suktis iš padėties. Taip atsirado plokštės, kurios primena knygų ar bylų nugarėles“, – pasakojo projekto autorius.
Stiklo gaubiamas kiemelis su centre esančiu katalogu, iš abiejų pusių įrėmintas senojo ir pabrėžiamai naujo pastatų, atsiveria iš kelių bibliotekos vietų, ir šis neįprastas vaizdas užgniaužia kvapą.
Atlaikė ilgus išbandymus
Panevėžio bibliotekos rekonstrukcija ir statyba užtruko bemaž 13 metų. Kai kelias nuo projekto iki jo įgyvendinimo tiek užtrunka, sunku tikėtis ko nors ypatinga. Ypač revoliucinių pervartų laikais, kai šalis atgauna nepriklausomybę ir kai be atodairos neigiama sena, o tai, kaip turi atrodyti nauja, neretai paskęsta prieštaravimuose. Tačiau Aukštaitijos sostinės biblioteka buvo ypatinga išimtis.
Prisiminęs projekto istoriją architektas giliai, bet jau su palengvėjimu atsidūsta. Daugiau nei per dešimtmetį šis jo kūrinys buvo iškentėtas lyg koks kantrybės akmuo.
„Buvo 1993 metai. Bendrovė „Miestprojektas“, kurioje dirbu, projektavusi visoje šalyje visuomeninius pastatus, tuomet kentė visišką projektavimo badą. Darbo nebuvo. Ir staiga gaunu užsakymą atlikti dviejų pastatų kapitalinį remontą. Tačiau kai atvykau į Panevėžį ir išsiaiškinau, kad biblioteka išsibarsčiusi po kokius šešis pastatus ir į šiuodu niekaip nesutilps, teko ją gerokai išplėsti. Šalia senųjų pastatų turėjo atsirasti naujas“, – pasakojo architektas.
S. Juškys matė šiuo metu jau įgyvendintą idėją, tačiau tada jos pats išsigando. Su Kauno paveldo specialistais pasidalijo savo vizija, ar nebus drastiška senąjį pastatą palikti tik iš gatvės pusės, kitą jo dalį paversti interjero dalimi ir šalia pastatyti modernų. Kauniečiai pritarė šiai idėjai, suabejoję, ar pastatas toks jau vertingas ir reikia jo gailėti.
„Tačiau Kaunas yra Kaunas. Atsiklausiau paveldo autoriteto, vieno žymiausių šios srities šalies specialistų, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko Jono Glemžos. Jis palaimino. Tada prasidėjo darbas“, – skausmingą kelią į pripažinimą prisiminė architektas.
Lyg begalinis maratonas
Tačiau prasidėjęs modernios Panevėžio bibliotekos projektavimas, o ką kalbėti apie statybą, trūkinėjo lyg seno filmo juosta. Architektui prie projekto 1994 metais teko dirbti tik vieną mėnesį, nes nutrūko finansavimas. Panaši situacija ištiko ir kitais metais, kol tik 1997 metų vasarį jau buvo gautas leidimas statyti.
Tačiau vėl dingo pinigai bibliotekai, jų atsirado tik po penkerių metų – 2002-aisiais. Tačiau prireikė iš naujo kopti į popierių kalną: tvarkyti leidimus, kitus dokumentus, nes per tą laiką pasikeitė statybos reglamentas. Bibliotekos statyba iš mirties taško pajudėjo tik 2003-iaisiais.
Rekonstrukcijos, statybos darbai įsisiūbavo dar vėliau. Įkurtuvių džiaugsmas aplankė tik 2006-ųjų pabaigoje. S. Juškys tvirtino, kad staigmenų statybvietėje netrūko. Teko spręsti ne vieną konstrukcijų problemą, tapdavusią nemažu galvos skausmu. Pasak architekto, prireikė smarkiai gilinti pamatus, išspręsti galvosūkį, kaip sutvirtinti kelių aukštų, ypač antro, perdangas, ir iš naujo išmūryti senojo pastato palėpės aukštą.
„Senojo pastato lubas laikė nelogiška beveik pusantro metro aukščio metalo konstrukcija. Ją teko išardyti, išvilkti, griauti mūrą, kloti naują perdangą ir iš naujo mūryti. Tai buvo tikras pragaras. Statybininkai suglumę klausdavo, ką daryti? Sakiau, griaunam, ir viskas, kitaip nieko nebus“, – šypsodamasis pasakojo S. Juškys, nors statybos netikėtumai gerai papurtydavo architekto ištvermę ir, jo žodžiais, gerokai sugadino kraujo.
Nepamiršta bibliotekos statybos
Projekto autorius – retai tai pasitaiko – geru žodžiu mini statybininkus – bendrovės „Iglus“, stačiusios biblioteką, darbuotojus. Pasak S. Juškio, ir jam, ir statybininkams nebuvo neišsprendžiamų dalykų. Architektą stebino, kad statybininkai dirbo nuoširdžiai ir atrodė, jog tiesiog jiems patiems reikia tos bibliotekos. „Ypač dalykiškas, reiklus buvo statybos aikštelės vykdytojas Eugenijus Vizbaras. Nuo šio specialisto požiūrio labai daug kas priklausė“, – tvirtino S. Juškys.
Bendrovės „Iglus“ gamybos direktorius Edmundas Guželis irgi su geriausiais jausmais prisimena bibliotekos statybą. „Tokio tarpusavio sutarimo su projekto autoriais dabar pasigendu kituose objektuose, kur tenka dirbti įmonei. Nors biblioteką statyti mažoje erdvėje buvo gana sunku. Kad galėtume pastatyti kraną, kasėmės lyg fronte. Pasikasame, atkovojame lopinėlį žemės, pastumiame kraną. Ir taip tris kartus, kol jį sugebėjome į šitą erdvę įkišti“, – kalbėjo E. Guželis.
Įmonės atstovas pasakojo, kad teko pakeisti senų pastatų medines perdangas, nes jos buvo ne tik susidėvėjusios, bet ir būtų neatlaikiusios tenkančio svorio, be to, vieną pastatą sutvirtino metalo kolonomis.
„Kolonų yra buvę senajame bibliotekos pastate. Jas reikėjo atstatyti pagal paveldosaugininkų reikalavimus. Tai ir buvo padaryta, nors pastatytos kolonos – modernios, iš metalo, nudažytos tamsiai pilka spalva. Jos nedarko aplinkos, yra šiuolaikiškas akcentas“, – apie architektūrinius sprendimus, kurie estetiką derina su būtinybe, pasakojo architektas.
E. Guželis išsitarė, kad bendrovė „Iglus“ prisidėjo, jog būtų skirta lėšų interjero projektui, kuris iš pradžių nebuvo numatytas. Nemažai interjero darbų taip pat atliko ši bendrovė.
„Iglus“ statybininkų darbas, kaip ir architekto S. Juškio projektas, sulaukė pripažinimo. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos pramonininkų konfederacija už bibliotekos rekonstrukciją bei statybą bendrovei skyrė „Metų gaminio 2006“ aukso apdovanojimą.
Dulkės išnyksta nepastebimai
Šiuolaikiškame bibliotekos pastate būtina moderni įranga. Naujausių technologijų erdviuose bibliotekos pastatuose netrūksta. Viena svarbiausių tokiai įstaigai – centralizuota dulkių siurbimo sistema „Disan“. Šią sistemą įrengė bendrovė „Aidora“. „Knygų dulkės yra pavojingiausios sveikatai, nes jos labai smulkios ir jas sunku surinkti įprasta įranga. Bibliotekų darbuotojai visą dieną praleidžia uždarose patalpose, todėl aplinkos švara – ypač svarbi, nes ji turi įtakos jų sveikatai.
Panevėžio bibliotekoje įrengėme patį moderniausią komercinės klasės dulkių siurbimo įrenginį Europoje. „Disan“ įrenginiai dažniausiai montuojami aukščiausios klasės viešbučiuose, sveikatos priežiūros ir reabilitacijos centruose, archyvuose, pramogų kompleksuose, kituose visuomeninės paskirties pastatuose. Lietuvoje ši įranga dar mažai kur montuota. Ją dar turi Klaipėdos biblioteka, vienas iš archyvų“, – tvirtino bendrovės „Aidora“ generalinis direktorius Eugenijus Šilagalis.
Įprastos sistemos veikia paprasčiau: jos susiurbia ir vėl į patalpas išpučia orą. „Disan“ sistema išvalytą švarų orą išpučia ne patalpose, o jų išorėje. Išsiurbtos dulkės yra surenkamos specialiose talpyklose.
„Disan“ sistema įmontuota Panevėžio bibliotekos rūsyje. Viso pastato konstrukcijose: grindyse, pertvarose, sienose – išvedžiotais vamzdynais dulkės išsiurbiamos įjungus sistemą. Sistema ima veikti atidarius pajungimo lizdą ir įjungus siurbimo žarną. Ištraukus siurbimo žarną iš lizdo sistema išsijungia, jei nėra daugiau naudotojų.
Vienu metu šia sistema gali naudotis iki keturių naudotojų, kuriuos sistema atpažįsta pati ir taupiai naudoja energetinius resursus. Dar vienas „Disan“ privalumas – ji veikia beveik negirdimai, nejusti nemalonaus kvapo, kurį skleidžia kilnojami dulkių siurbliai. Siurbimo įrankių rinkiniais labai paprasta išvalyti ir didelius grindų plotus, ir sunkiai pasiekiamus užkaborius bei lengvai pažeidžiamus knygų paviršius.
„Moderni siurbimo įranga Panevėžio bibliotekoje ne tik taupo valytojų jėgas – ji tikra sveikos aplinkos puoselėtoja“, – tvirtino „Aidoros“ vadovas E. Šilagalis.
Olandai žavėjosi biblioteka
Ne tik gražią, patrauklią akiai, bet ir sveiką aplinką kuria ir bibliotekos grindys, išklotos natūraliu „Marmoleum“ linoleumu. Tai ekologiškos grindys, nes linoleumas pagamintas iš gamtinių medžiagų: linų aliejaus, medžio miltų, sakų, kalkakmenio, džiuto ir spalvą suteikiančio pigmento.
Dangą pateikė ir grindis išklojo bendrovė „Decorum“, Lietuvos rinkoje jau dešimt metų atstovaujanti pasaulinei linoleumo gamybos lyderei „Forbo“ grupei. Tokia grindų danga yra šilta, natūrali ir išraiškinga, ji turi šimtametes tradicijas ir yra labai populiari savo tėvynėje Olandijoje bei visame pasaulyje. Ji vis dažniau pasirenkama ir Lietuvoje – visuomeniniams pastatams bei privačiam būstui.
Šis linoleumas išlieka patvarus daugelį metų, jam nebaisios didelės apkrovos, o gausi spalvų paletė neriboja ir lakiausios dizainerio fantazijos. Tokios grindys turi antibakterinių savybių, todėl jos yra tikras išsigelbėjimas nuo aplinkos kenčiantiems alergiškiems žmonėms. Tai nepakeičiama danga ligoninėse, švietimo, kultūros įstaigose. Naudojant šį linoleumą sukuriama šilta, jauki atmosfera. „Decorum“ bendrovė ne tik tiekia šį natūralų linoleumą, bet ir iškloja jį, parduoda reikiamas jo įrengimo bei priežiūros medžiagas.
„Biblioteka buvo ta vieta, kur tokios grindys – ne prabanga, o būtinybė. Architekto S. Juškio reikalavimai, pageidavimai buvo aiškūs ir konstruktyvūs, todėl pavyko sutarti. Mums tikrai pasisekė, nes atvykę iš Olandijos „Forbo“ grupės atstovai žavėjosi biblioteka. Jie juokavo, kad architektus reikia vežti pasisemti patirties ne į Amsterdamą, kaip buvo iki šiol, o į Panevėžį. Tai didelis ir mūsų darbo pripažinimas“, – tvirtino „Decorum“ Panevėžio skyriaus vadovė Indiana Grigienė.
Panevėžio bibliotekoje išklotas ramių, santūrių tonų dėmesio neblaškantis dviejų kolekcijų – „Marmoleum Dual“ ir „Marmoleum Fresco“ – linoleumas.
Panevėžio bibliotekai projektavo specialiai
Persikėlusi į naujas erdves Panevėžio biblioteka nusimetė ir nudėvėtus senuosius drabužius. Didelėms patalpoms ir gausybei saugomų leidinių prireikė naujų metalinių stelažų. Juos suprojektavo, pateikė ir sumontavo bene didžiausia šalyje metalinius baldus gaminanti bendrovė „Vildeta“.
„Šiuos stelažus labai patogu naudoti. Įleisti į grindis bėgeliai leidžia lengvai ir nekliudomai pravažiuoti tarp stelažų su specialia įranga. Dėl grandininės pavaros ir apgalvoto mechanizmo net visiškai apkrautas stelažas lengvai rieda bėgeliais. Patikima mobilių stelažų konstrukcija neleidžia stelažui nukristi, be to, papildomai įrengtas fiksavimo mechanizmas prireikus gali tvirtai užfiksuoti stelažą reikiamoje padėtyje ir užtikrinti naudojimosi saugumą.
Tokia įranga išsiskiria patvarumu, jos naudojimo laikotarpis – kur kas ilgesnis. Tai specialios mobiliųjų stelažų sistemos, kurios dažniausiai pasitelkiamos archyvuose, bankuose, bibliotekose, poliklinikose ir ligoninėse, kitose įstaigose, kur saugoma daug archyvinių bylų. Panevėžio biblioteka buvo vienas įdomesnių ir stambesnių mūsų projektų“, – pasakojo bendrovės „Vildeta“ komercijos direktorė Jolita Rutkauskienė.
Prieš baigdami montuoti stelažus „Vildetos“ darbuotojai nesyk lankėsi Panevėžyje, tarėsi su architektu S. Juškiu, statybininkais, bibliotekos darbuotojais, kur ir kaip geriau pastatyti įrangą. Šiuo metu stelažai pastatyti visuose keturiuose saugyklos aukštuose, skaityklose. Bibliotekos palėpėje esančioms skaitykloms bei kitoms patalpoms stelažai buvo projektuojami specialiai, nes buvo būtina atsižvelgti į patalpų specifiką ir kliento pageidavimus.
„Vien saugykloje įrengta 4 tūkst. bėginių metrų stacionarių stelažų, dar antra tiek bibliotekoje pastatėme mobilių stelažų“, – tvirtino J. Rutkauskienė.
Bendrovei nemažos apimties užsakymas buvo atsakingas, svarbus, tačiau įprastas darbas. „Vildeta“ turi sukaupusi nemažą patirtį: rinkoje veikia nuo 1991 metų, yra viena moderniausių metalinių baldų gamybos įmonių. Bendrovė specializuojasi gamindama aukštos kokybės metalines dokumentų spintas, kartotekas, darbo drabužių spinteles, sekcijines spinteles daiktams, mobilius bei stacionarius stelažus, darbastalius, įvairių modifikacijų seifus, taip pat nestandartinius gaminius.
Įmonės valdymo struktūra turi ISO 9001 kokybės pažymėjimą, gaminiai atitinka tarptautinius standartus, jų kokybė nuolat tikrinama. Dalis įmonės produkcijos eksportuojama į Baltijos šalis, Vakarų ir Rytų Europą. „Vildetos“ įrangą naudoja žinomos kompanijos „Coca-Cola“, „Tesco“, „Maybelline“, „L’Oreal“, garsių Rusijos Ermitažo, Nacionalinio, Suvorovo muziejų saugyklos.
Architektas neslepia trūkumų
„Viduje knibžda kirminas, kad ne viską pavyko įgyvendinti, kaip norėjau. Didžioji skaitykla atsidūrė pietinėje pusėje, o bibliotekos administracija – prasčiausioje, tamsiausioje vietoje. Skaitykloje plieskianti saulė trukdo, o administracijos darbuotojos panardintos į šiaurinės pusės prieblandą. Tačiau buvo sunku padaryti kitaip. Visos skaityklos tarsi eina ratu apie fondus“, – apie savo sukurtos bibliotekos trūkumus nevengė kalbėti architektas.
Maža miesto erdvė ribojo ir rekonstrukcijos, ir statybos galimybes, kai kurių patalpų patogesnį išdėstymą. Architektas tvirtino, kad kai kuriuos sprendimus diktavo skirtingas pastatų aukštis.
„Nereikia pamiršti, kad biblioteka įsikūrė miesto centre – to ir buvo siekta. Todėl aplinka diktavo sąlygas. Taip nebus, kad bibliotekoje darbuotojoms nereikės ir palypėti, ir panėšėti. Tačiau ir Vilniaus universiteto bibliotekoje tenka nemažai sukiotis, čia nėra visiškai patogu. Bet ji, kaip ir Panevėžio biblioteka, turi savo ypatingą aurą. Patogiausia padaryti angarą ir nepaisyti tūrių. Tačiau nesame tokie turtingi, kad galėtume sau tai leisti“, – atvirai samprotavo S. Juškys.
Architektas pripažino, kad varžė ir lėšos, skirtos bibliotekos apdailai, todėl čia nerasi didelės prabangos. S. Juškys buvo linkęs vestibiulio grindims naudoti akmenį, tačiau teko susitaikyti su paklota akmens masės danga. „Kur kas svarbiau visuma. Prabangios medžiagos interjere šauks, rėks, bet aplinkoje atrodys juokingai. Todėl kuklesnės medžiagos akių nebado, jei jos tinkamai suderintos“, – sakė S. Juškys.
Kūrėjo kelyje netrūko kartėlio
Architektas tikina esąs labai patenkintas vien tuo, kad daugiau nei dešimtmetį puoselėtas Panevėžio projektas neliko dūlėti dokumentų bylose, ką ir kalbėti apie už šį darbą gautą nacionalinę premiją. Apie pristatymą nacionalinei premijai sužinojo atostogaudamas, ir ši žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tapęs premijos laureatu architektas nespėjo kilnoti telefono ragelio.
Tačiau S. Juškio kelias į tokį pripažinimą buvo erškėčiais klotas. Nelinksmas likimas ištiko kai kuriuos ankstesnius jo darbus. S. Juškys su nuoskauda prabyla ir apie įgyvendintus, ir į užmarštį nustumtus projektus Alytuje.
„Alytaus centrinėje aikštėje kartu su savivaldybės, teatro, kitais visuomeninės paskirties pastatais buvau suprojektavęs Inžinierių namus. Dėl jų man labai skaudu. Visi statiniai buvo sujungti į suformuotą aikštę, vieno aukščio visumą. Tačiau Inžinierių namams skirtą sklypą nupirko pilietis N. ir čia pastatė griaučius, kurie jau apie penkerius metus stovi nejudinami.
Toje vietoje turėjo būti ir maža gatvelė, kuri visai aikštei būtų suteikusi ritmo, o iškilo brutali dėžė. Būdamas miesto architektas patarčiau tam piliečiui bent pasikalbėti su projekto autoriumi, įsigilinti į jo idėją. Deja, miesto architektas turi per mažai įtakos. Dažnai valdininkija išlenda su savo nuomone, kuri visiškai kertasi su architektūros vizijų autorių nuostatomis. Retai pasitaiko, kad šiandien kam nors skaudėtų dėl tos vizijos“, – nusivylimo kartėlis veržėsi iš nacionalinės premijos laureato lūpų.
S. Juškys mintimis sugrįžo ir į dar ankstesnius, į studijų tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), savo karjeros pradžios laikus. Architektas su didele meile prisimena buvusius dėstytojus.
„Esu laimingas sutikęs savo mokytojus architektus Vytautą Dičių, Vytautą Abramauską, Kazį Šešelgį. Jie mokė, kad architektūra yra menų motina, kad kokybiška aplinka formuoja kitokius žmones. Ši tiesa man šventa“, – kalbėjo S. Juškys.
Baigęs VISI jaunas architektas galėjo likti Vilniuje, instituto Architektūros katedroje, tačiau šios galimybės atsisakė: „Jaučiau, kad be architekto praktikos būsiu niekas. Todėl grįžau į Kauną, ėmiau dirbti „Miestprojekte“.
S. Juškys iki šiol tebedirba toje pačioje darbovietėje, yra projektų dalies vadovas. Jo kūrybos paletė aprėpia nemažai svarbių darbų. Architektas suformavo Alytaus miesto centrinę aikštę (1985–1990 metai), suprojektavo banką Prienuose (1983 metai), su bendraautoriais Eugenijumi Miliūnu, Kęstučiu Kisieliumi – Mykolo Žilinsko dailės galeriją Kaune (1981–1989 metai), Alytaus teatrą (1987 metai, nebaigtas), Alytaus inžinierių namus (1990 metai, nepastatytas), Pasaulio lietuvių verslo centrą (1993 metai, nepastatytas), sodybą Preiloje (2003 metai).
Nacionalinė kultūros ir meno premija S. Juškiui skirta už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rekonstrukciją ir interjerus bei paminklą Romo Kalantos aukai įamžinti „Aukos laukas“ Kaune (2002 metai, skulptorius Robertas Antinis).
Priminė miesto atlaidus
„Nacionalinė premija dar nereiškia, kad esi geriausias šalies architektas. Tikrai nesitikėjau tokio įvertinimo. Premijai buvo pateiktos penkių žinomų architektų kandidatūros. Maniau, dėmesys bus labiau atkreiptas į vilniečių darbus, nes jie labiau matomi. Tačiau galvojau, kad ją turėtų gauti kaunietis architektas Algimantas Miškinis, daugybę metų paskyręs architektūrai ir išleidęs vertingų leidinių. Žinia, kad man reikia rengti duomenis apdovanojimui, pribloškė. Nesu nei geriausias, nei visai prastas architektas, bet gauta premija yra didelė našta, kurią iki pensijos reikės nešti“, – ir rimtai, ir juokais kalbėjo architektas S. Juškys.
Naujoji biblioteka tapo galingiausiu miesto traukos centru. Joje lankosi ne tik nuolatiniai skaitytojai, bet gyvenime iki tol neperžengusieji bibliotekos slenksčio.
„Prieš bibliotekos atidarymą internetu registravosi ekskursijos. Biblioteka sulaukė dėmesio kaip didžiausia įžymybė. Buvau laimingiausia išvydusi prie jos durų nutįsusią lankytojų eilę. Pamačiau daugybę man nepažįstamų susikaupusių veidų. Šie žmonės atėjo kaip į muziejų ir apsilankę pirmąkart sugrįžo“, – susižavėjusi pasakojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė.
Bibliotekos vadovė išsitarė, kad jau iš anksto pavydi Kretingai, nes S. Juškys pradeda projektuoti šio miesto biblioteką. „Tikiuosi, architektas Saulius nesuprojektuos gražesnės bibliotekos nei mūsiškė“, – vylėsi R. Maselytė.
FAKTAI IR SKAIČIAI APIE BIBLIOTEKĄ
n Komplekso plotas – beveik 5 tūkst. kv. metrų
n Fondai – pusė milijono knygų
n Skaityklos – 120 vietų 7 skaityklose
n Kompiuteriai – 117 darbo vietų
n Lentynos – 11 kilometrų
n Saugykla – 1200 kv. metrų, 170 tūkst. spaudinių
n Statyba – atlikti darbai ir įranga už 19 mln. litų
APIE PROJEKTO AUTORIŲ
n Architektas Saulius Juškys gimė 1954 metais Kaune. 1972–1977 m. studijavo architektūrą tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute.
n Jaunas architektas 1977 m. pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute Kaune, 1985 m. tapo vadovaujančiu architektu, 1989 m. – grupės vadovu, o 1991 m. – savarankiško sektoriaus viršininku.
n 1993–2001 m. S. Juškys dirbo bendrovėje „Miestprojektas“. Po metų įkūrė savo individualią projektavimo įmonę. 2004 m. architektas tapo „Miestprojekto“ projektų dalies vadovu, juo dirba ir pastaruoju metu.
n 2006 m. S. Juškys tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Apdovanojimas skirtas už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rekonstrukciją, interjerus ir paminklą R. Kalantos aukai įamžinti „Aukos laukas“ (skulptorius R. Antinis, 2002 metai) Kaune.
:
Comment