Prie Sovietų buvo... (1944-1959)

[Romas]

Forume yra tema Prie Sovietų buvo... (1960-1990), kurioje kalbama apie sovietinį gyvenimą "brandžiojo socializmo" laikais.
Atskiros temos anksteniam sovietmečiui seniai reikėjo.

Šiandien yra proga.
Lygiai prieš 70 metų Sovietų kariuomenė užėmė (išvadavo) Vilnių.

Kol kas šioje temoje imamas "griežtasis" laikotarpis nuo 1944 iki 1959 m.

O gal geriau turėti temas apie Sovietmetį pagal va(l)dovus):
1940.06-1941.06 Prieškaris
1944.07-1953.03 Stalinas
1953.03-1964.10 Malenkovas, Chruščiovas
1964.10-1985.04 Brežnevas, Andropovas, Černenko
1985.04-1990.03 (faktiškai iki 1991.08) Gorbačiovas

Nors daugelis dalykų ėjo skirtingu intensyvumu esant valdžioje bet kuriam Sovietijos vadovui

[Romas]

Sovietmetis Lietuvoje prasidėjo lygiai prieš 70 metų (neskaitant vienerių metų 1940-1941 m. karą ir 2 sovietinių okupacijų po I pasaulinio karo)

Tas periodas prasidėjo taip:
Освобождение Вильнюса. 13 июля 1944 г. - Хроника.
Vilniaus išvadavimo kronika 1944.07.13

Jei istorija nebūtų kitaip pasisukusi, šiandien Vilniuje (kaip ir prieš 30 ar 40 metų) vyktų kariniai paradai, kuriuose būtų traukiama "Etot den' pobedy porochom propach", gatvėse būtų pilna senukų su ordinais ir juostelėmis, kurios dabar vadinamos "koloradkėmis". Komjaunuoliai ir pionieriai (tarp jų būtų dalis moksleiviško ar studentiško amžiaus dabartinio forumo dalyvių) stovėtų garbės sargyboje prie vado ar kokio vaduko paminklo ar dalyvautų minėjime Antakalnio kapinėse.

Bet šiandien net baisu pagalvoti apie tokį košmarą, kuris buvo realybė 45 metus po II pasaulinio karo.

[ViR2]

Vilniaus isvadavimo kronika... Realus pavadinimas Vilniaus okupacijos kronika

[Sula]

Vilniaus isvadavimo kronika... Realus pavadinimas Vilniaus okupacijos kronika

Geriau jau "Mušis dėl Vilniaus" - okupuotas jis buvo ir prieš tai.

[Romas]

Vilniaus isvadavimo kronika... Realus pavadinimas Vilniaus okupacijos kronika

/\ Toks pavadinimas (išvadavimas) originale.
Apie tai ir tema - koks tas "išvadavimas" buvo.

[J.U.]

Bet šiandien net baisu pagalvoti apie tokį košmarą, kuris buvo realybė 45 metus po II pasaulinio karo.

Gerai žinau tą košmarą. Gimiau 1944 metais. Visos gražiausios gyvenimo dienos praėjo tame košmare. Todėl ypatingai nekenčiu ruskyno su jų imperiniu mąstymu.

[Romas]

/\ Gal ne taip įdomu, kas ką mėgsta, o kas nekenčia.
Negyvenusiems toje santvarkoje įdomeni būtų pavyzdžiai iš asmeninės patirties.
Ši tema - apie "griežtąjį" sovietinį laikotarpį (iki ~1959 m.)

[J.U.]

/\ Gal ne taip įdomu, kas ką mėgsta, o kas nekenčia.
Negyvenusiems toje santvarkoje įdomeni būtų pavyzdžiai iš asmeninės patirties.
Ši tema - apie "griežtąjį" sovietinį laikotarpį (iki ~1959 m.)

Na taip, atsiminimų turiu nemažai, puikiai prisimenu trėmimus Kaune. Stalino mirtį. Kam įdomu, klauskit.

[Romas]

/\ Gal pats papasakok.
Dabar neaišku, nuo ko pradėti klausiant.

[Laukinis]

Noriu paklausti kodėl metai pasirinkti nuo 1944 iki 1959? Kodėl ne iki 1953 kuomet pasimirė tautų vadas?

[Romas]

/\ Yra kita tema nuo ~1960 m.

[liutass]

Na taip, atsiminimų turiu nemažai, puikiai prisimenu trėmimus Kaune. Stalino mirtį. Kam įdomu, klauskit.

Kaip manai, gali buti baisiau Lietuvoje, negu tada buvo?

[J.U.]

/\ Gal pats papasakok.
Dabar neaišku, nuo ko pradėti klausiant.

Na, galiu pradėti nuo vieno ankstyvo ryškaus prisiminimo. Kaunas, Žemaičių gatvė. Naktis. Baisus triukšmas. Kieme sunkvežimis. Kareiviai. Pro langus mėtomi kaimynų daiktai. Mama verkia. Kitą dieną į kaimynų butą susikrausto NKVD'istų šeima. Atvykėliai iš Leningrado.

[J.U.]

Kaip manai, gali buti baisiau Lietuvoje, negu tada buvo?

Turbūt gali, jei Putino gauja ateitų. Dabar žmonės žiauresni.

[J.U.]

Pratęsiant temą. Ryškus prisiminimas iš vaikystės yra duonos pirkimas. Mama išsiunčia į duonos parduotuvę. Iškaba Duona - Хлеб. Duoną toks sunkvežimis - "polutorkė" atveža 4 valandą popiet. Nuo 3-čios ar dar anksčiau jau stovi ilgiausia eilė. Visi laukia. Atvažiuoja išsvajotoji polutorkė. Iškrauna duonos padėklus. Prasideda prekyba. Duoda po kepaliuką, ne daugiau forminės duonos. Eilė iš lėto trumpėja. Duona lentynose po truputį nyksta. Pradedi skaičiuoti kepaliukus ir žmones, užteks-neužteks. Jei užtenka, reiškia nusišypsojo laimė šiandien. O jei neužteko, eini iš lėto namo, akyse vaikiškos ašaros.
Lietuvoje buvo taip pat tais metais kaip šioje foto.

[J.U.]

Ištrauka iš ekonomisto Vlado Terlecko knygos apie tuos laikus:

Kolchozinę „gerovę“ išbandžiau skrandžiu. Suvarius į kolchozus, baigėsi kaimynų pasibuvimai ir pasakojimai. Grįžę iš kolchozo, turėjo dar dirbti sklypelyje, atlikti namų ruošos darbus. Sutemose reikdavo eiti parsinešti glėbio kolchozo šiaudų ar kasant užkastų bulvių. Vis drebančia širdimi, kad nenutvertų kolchozo pirmininkas (buvęs stribas), brigadininkas. Nesineši - atsisveikinsi su maitintoja karvute. Pagaus - nubaus. Tušti skrandžiai grojo maršus. Juos pritildyti bandėme kimšdami kiškio kopūstus, rūgštynes. Gerai, jei užsiskaninimui gaudavome cukraus gabaliuką. Kaip kokie skėriai puldavome prie vos pradėjusių raudonuoti serbentų. Nesulaukdavome, kada prinoks laukiniai obuoliukai, gudobelės vaisiai. Žinotina, kad 1952 metais kolchozninkų racione bulvės ir pienas sudarė 72,4 proc. suvalgomo maisto. Užtai puotavo vilkai ir lapės. Jie neįstengė suėsti nuo bado kritusių kolchozo gyvulių. Didžiulį žmonių pasibaisėjimą kėlė negirdėtas, neregėtas gyvulių kankinimas badu, šalčiu, nusilpusių laikymas virvėmis pakeltų ir pririštų prie lubų. Klausdavo – už ką jie nekalti turi kentėti? Deja, šie „socialistinio rojaus“ vaizdai jau pamiršti.

Pilnas straipsnis:
http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/v...agirias/183657

[Eikantas X]

Pillė Veljataga. Stalinizmo laikotarpio estetinė mintis Lietuvoje: doktrininė retorika ir meniškumo kriterijus dailės kritikoje. Pranešimas skaitytas 2015 gegužės 5 d. , LKTI, septynioliktoje respublikinėje estetikos ir meno filosofijos ciklo konferencijoje "KOMPARATYVIZMAS, GLOBALIZACIJA IR DABARTINIŲ ESTETIKOS BEI MENO FILOSOFIJOS DISKURSŲ KAITA".

https://www.youtube.com/watch?v=beS_OIJZF5M&t

[Sula]

Pratęsiant temą. Ryškus prisiminimas iš vaikystės yra duonos pirkimas. Mama išsiunčia į duonos parduotuvę. Iškaba Duona - Хлеб. Duoną toks sunkvežimis - "polutorkė" atveža 4 valandą popiet. Nuo 3-čios ar dar anksčiau jau stovi ilgiausia eilė. Visi laukia. Atvažiuoja išsvajotoji polutorkė. Iškrauna duonos padėklus. Prasideda prekyba. Duoda po kepaliuką, ne daugiau forminės duonos. Eilė iš lėto trumpėja. Duona lentynose po truputį nyksta. Pradedi skaičiuoti kepaliukus ir žmones, užteks-neužteks. Jei užtenka, reiškia nusišypsojo laimė šiandien. O jei neužteko, eini iš lėto namo, akyse vaikiškos ašaros.
Lietuvoje buvo taip pat tais metais kaip šioje foto.

Kažkaip Brežnevo laikais eilių prie duonos nepamenu. Juolab, kad Vilniuje atskirų duonos parduotuvių nelabai ir buvo. Lygtais 60-ųjų pradžioje buvo šiokia tokia duonos krizė, bet aš to nepamenu
Perestroikos metu pradėjo trūkti pieno produktų (ir ne tik). Neretai po darbo parduotuvėje tiesiog nieko nebūdavo: nei pieno, grietinės, juo labiau varškės ir sviesto.

[Zorro]

Tai gal J.U. apie pokarį.

[Sula]

Tai gal J.U. apie pokarį.

Tada taip. Iki tam tikro laiko.
Tėvai 1945 m. atvyko į Vilnių ir pabėgo, nes realiai badavo, o dirbti reikėjo praktiškai nenormuotai, įskaitant griuvėsių išrinkimą ir anglių krovimą. Žmonės po darbų vos paeidavo.
Vėliau, jau 50-ųjų pradžioje, mama pasakojo, kad parduotuvėse jau buvo visko (geriau net nei brežneviniais laikais), tačiau algos buvo ubagiškos. Alga gaudavo 300 rub., o pietūs valgykloje kainuodavo apie 10 rublių , ta pati duona apie 2 rub., pramoninės prekės buvo iš viso sunkiai įkandamos. Beje, dar dalį algos mokėdavo obligacijomis (t.y. paskolindavai valstybei).