Švietimas Lietuvoje

[Wycka]

Nežinau kaip jums, bet man tas reitingavimas yra šiek tiek iškreiptas. Visi Lietuvoje specializuoti universitetai (LVA, KMU, LKKA, LŽŪU) liko paskutinėje vietoje, nes reitingavime įtraukta tokie kriterijai, kaip "studijų kryptys". Kaip šitie universitetai gali varžytis su VU, KTU ar VGTU studijų krypčių kiekiu?

Susijungti, kaip kad KMU + LVA = Sveikatos mokslų universitetas

[Al1]

Susijungti, kaip kad KMU + LVA = Sveikatos mokslų universitetas

Ir vis tiek jis negali pasiūlyti tiek studijų krypčių, kiek pasiūlo VU ar KTU... Todėl tie vertinimo kriterijai nėra objektyvūs. Visame pasaulyje yra specializuotų aukštųjų, kurios atlieka mokslinius tyrimus siauresnėse mokslų srityse. Atitinkamai ir studijos tik kelių krypčių. Juokingiausia, kai koks LŽŪU rengia vadybininkus... Ne vadybininkus jis turi rengti, o žemės ūkio specialistus, bet jiems suteikiant ir vadybos, ekonomikos žinias.

[Al1]

Nori lipdyt žmonėms etiketes visam gyvenimui pagal rezultatus vidurinėje mokykloje??? Ar kažką ne taip supratau?..

O aukštasis ar profesinis išsilavinimas ar tokių etikečių neužkabina?

[Wycka]

Ir vis tiek jis negali pasiūlyti tiek studijų krypčių, kiek pasiūlo VU ar KTU... Todėl tie vertinimo kriterijai nėra objektyvūs. Visame pasaulyje yra specializuotų aukštųjų, kurios atlieka mokslinius tyrimus siauresnėse mokslų srityse. Atitinkamai ir studijos tik kelių krypčių. Juokingiausia, kai koks LŽŪU rengia vadybininkus... Ne vadybininkus jis turi rengti, o žemės ūkio specialistus, bet jiems suteikiant ir vadybos, ekonomikos žinias.

Čia ne sportas, todėl absoliutus objektyvumas yra nebent siekiamybė, o ne realybė
Dėl visa kita 101% sutinku

[Silber418]

Absurdas, o ne reforma. Kai gįžau po Erasmus studijų, buvo šokas - pajutau nemažą skirtumą požiūryje studijas ir jų kokybę. Studijų kokynė liko tokia, kokia buvo ir seniau (o gal net pablogėjo), tačiau pasirūpinta, jog kuo daugiau studentų mokėtų pinigus už mokslus ir t.t. Pastebėjau, lad mokslai pradėjo niekam neberūpėti - jeigu kas, iš karto pasakoma apvali sumelė, kurią reiki sumokėti, jeigu tas ir anas, o ir mūsų, studentų, tarpe kalbos apie mokęsčius tapo dar aktualesnės negu anksčiau.

[Wycka]

Tai, kad švietimas nepakankamai kūrybiškai diegia mokslo žinias yra pastarųjų dienų problema, rodo kai kurių Lietuvos rodiklių smukimas.

Visiška tiesa. Man taip pat labai nepatinka, kad bendrojo lavinimo mokyklose, o neretai ir universitetuose vertinama atmintis, o ne mąstymas. Sutinku, kad atmintis yra svarbu, tačiau 12 +4 = 16 (ar net daugiau) metų lavinti vos ne vien tik atmintį... Paklausus kiek bus 2x2, atsakys kiekvienas, o paklausus kodėl, absoliuti dauguma sutriks. Dalis paaiškins, o dauguma atsakys maždaug taip: „juk mokykloje mokina, kad 2x2=4, tai ko čia klausinėji?“

[Wycka]

„Klausimėlio“ herojų vertas išsilavinimas

Žaliavų ir kitokių resursų neturinčiam mūsų kraštui švietimas yra pagrindų pagrindas. Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis apgailestauja, kad per kelis Nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesugebėjome kokybiškai pertvarkyti švietimo sistemos.
Lietuva Europos Sąjungoje (ES) pirmauja pagal vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Tačiau, B.Burgio nuomone, džiaugtis tuo nereikėtų. Esą išsilavinimo lygis mūsų krašte labai menkas, o dauguma lietuvių labiau už žinias vertina aukštosios mokyklos diplomą. Tokį požiūrį pakeisti įmanoma tik darbdaviams jaučiant poreikį turėti tikrai išsilavinusį darbuotoją.
- Statistika skelbia, kad vidurinį ir aukštesnįjį išsilavinimą Lietuvoje 2009 metais turėjo 91,3 proc. 25-64 metų gyventojų. Krašte tai aukščiausias išsilavinimo lygis per dešimtmetį, ES - taip pat esame vieni pirmaujančiųjų. Ar iš tiesų galime didžiuotis šiais skaičiais?
- Didžiuotis tikrai nėra kuo. Pirmiausia turime paklausti, ar vidurinio ir aukštojo išsilavinimo lygis yra toks, koks buvo prieš 50 ar 30 metų. Išsilavinusių žmonių negalime kaip viščiukų skaičiuoti pagal diplomus. Juos reikia skaičiuoti pagal išsilavinimą: ar jie tikrai turi gerą vidurinį, aukštąjį išsilavinimą. Esu šventai įsitikinęs, kad mokslo kokybė Lietuvoje šiandien gerokai smukusi.
Švietimo sistema gera vien tuo, kad ją greitai sugriauti sunku. Tačiau greitai pataisyti taip pat nelengva. Atgavus Nepriklausomybę švietimo sistemos nepagerinome tiek, kiek galėjome padaryti būdami laisvi. Didelio optimizmo dėl to neturiu ir dabar. Nors pastangos gerinti švietimą yra pagrindų pagrindas. Ypač tokiai valstybei kaip Lietuva, neturinčiai žaliavų ir kitokių resursų.
Dabar mūsų švietimo sistema nėra gera, nes per greitai vyksta permainos, jos neduoda gerų rezultatų. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pavadinimus ir ministrus keičia taip greitai, kad kartais net nespėji susigaudyti, kas už ką atsakingas, kas gero ar blogo buvo padaryta. Universitetų Lietuvoje pristeigta daug, formaliai atsirado labai daug profesorių, mokslininkų, tačiau paties mokslo sumažėjo. Mokyklose taip pat nesibaigiančios pertvarkos: tai jos gimnazijos, tai vėl vidurinės.

Yra daugiau.

[Wycka]

Vilniaus rajono savivaldybė jau ne pirmą, antrą ir net ne trečią kartą šią kadenciją „gauna malkų“ nuo teismų. Ryškėja siekis sukurti valstybę valstybėje.

Teismas panaikino 15 Vilniaus rajono mokyklų pertvarką

Vilniaus apygardos administracinis teismas penktadienį panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimą dėl 15 mažų rajono mokyklų prijungimo prie didesniųjų. VAAT konstatavo, kad visos savivaldybės privalo vadovautis Vyriausybės nutarimu, numatančiu ugdymo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijus.
„Reikalavimai, keliami mokyklų klasių komplektų sudarymui, turi būti vykdomi atsižvelgiant į mokinių skaičių bei kitas Švietimo įstatymo, Kriterijų sąrašo nuostatas, o aplinkybė, kad asmenys turi galimybę rinktis kito steigėjo mokymo įstaigą, klasių komplektavimui reikšmės neturi“, - teigiama teismo nutartyje.
Tuo remdamasis VAAT patenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą ir panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo punktus, kuriais nustatyta klasių komplektavimo tvarka penkiolikoje Vilniaus rajono mokyklų.
Teismas taip pat atmetė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atskiros kriterijų nuostatos neprieštarauja Švietimo įstatymui ir Konstitucijai.
Vilniaus rajono savivaldybės atstovai teisme tvirtino, kad savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų ugdymas yra savivaldybės prerogatyva, todėl tik savivaldybės, kaip savo teritorijos šeimininkės, turi teisę įgyvendinti šią funkciją.
Anot savivaldybės, jeigu klasės būtų komplektuojamos taip, kaip to reikalauja Vyriausybės nutarimas, tektų uždaryti mokyklas, būtų pažeidžiamas Švietimo įstatymas, kiekvienam asmeniui laiduojantis švietimo prieinamumą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Šių metų kovą Vilniaus rajono politikai priėmė sprendimą, kuriuo 15 rajono pradinių ir pagrindinių mokyklų nuspręsta prijungti prie kitų rajono švietimo įstaigų.
Vilniaus rajono tarybos sprendimu savarankišką statusą turėjo prarasti ir prie kitų mokyklų turėjo būti prijungtos Keturiasdešimt Totorių, Pikeliškių, Ažulaukės, Platiniškių, Rastinėnų, Karvių, Airėnų, Vėliučionių pagrindinės ir Grigaičių, Skaisterių, Rukainių, Senasalio, Mažųjų Lygainių pradinės mokyklos, o Veriškių pradinė mokykla būtų padalijama, klases lenkų kalba prijungiant prie vienos, lietuvių - prie kitos mokyklos.
Kai kurios vietos bendruomenės piktinosi, kad tokia kovo mėnesį patvirtinta pertvarka žlugdomas ugdymas lietuvių kalba rajone, kur daugumą sudaro lenkai. Rajono valdžia, kurioje dominuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tokius kaltinimus neigė.

[Wycka]

Katalikiškas darželis vilioja tėvus

Sostinės Baltupių rajone, šalia Kunigų seminarijos, jau iškilo pirmojo šalyje katalikiško vaikų darželio sienos. Nors tokio darželio poreikis didelis – kasdien skambina susidomėję tėvai, kada jis pradės veikti, vis dar neaišku.
“Viskas priklauso nuo to, kaip seksis rinkti aukas”, – sako Vilniaus arkyviskupijos kurijos sekretoriato vadovė, Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos vyresnioji sesuo Aldona Dalgėdaitė ir priduria, kad sienas pastatyti gana pigu, bet didžiausių investicijų prireiks įrangai. Aukos renkamos Lietuvoje ir užsienyje, prašoma katalikiškų fondų ir privačių asmenų paramos.
Darželis statomas kardinolo Audrio Juozo Bačkio iniciatyva ir suprojektuotas priimti 40–50 vaikų. Jame turėtų dirbti edukologijos mokslus baigusios seserys vienuolės. Dabar jau yra pasirengusios dirbti trys.
Sesuo Aldona tikina, kad vaikai čia bus mokomi gerumo ir atlaidumo, o ne kalti maldas. Į darželį bus priimami visų norinčiųjų vaikai, tačiau svarbus kriterijus bus katalikiška aplinka vaiko namuose.
Kadangi pagal dabartinius įstatymus privatūs darželiai negali gauti valstybės finansuojamo krepšelio, tėvams už vaikų priežiūrą teks mokėti. Kokia tai bus suma, dar nenuspręsta. “Verslo mes nedarysime, tačiau privalėsime išsilaikyti”, – teigia A.Dalgėdaitė.
Priminsime, kad Lietuvoje yra privačių darželių, dirbančių pagal Montessori, Valdorfo sistemą, taip pat skatinančių sveiką gyvenimo būdą.

[Wycka]

Privatūs darželiai ir mokyklos Lietuvoje nepopuliarūs

Pagal privačių darželių ir mokyklų skaičių Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europoje. Visi nori, kad privačių darželių daugėtų, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį. Pernai vien Kaune į valstybinius darželius nepateko daugiau kaip 1500 vaikų. Daugelyje Europos šalių yra alternatyva — privatūs darželiai. Tačiau pas mus tikrai ne kiekvienas gali kas mėnesį susimokėti 1300–1500 Lt už mažylio ugdymą. Be to, privatūs darželiai gana vangiai kuriasi, kaip, beje, ir privačios mokyklos.
Buvo tikimasi, kad ikimokyklinių įstaigų trūkumo Lietuvoje klausimą išspręs nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliosiančios naujos higienos normos. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai vylėsi ir tebesivilia, kad mažesni reikalavimai paskatins kurtis daugiau privačių darželių, tad ir mokestis už juos gerokai sumažės. Tačiau jau veikiančių privačių ugdymo įstaigų savininkai sutartinai tvirtina, kad taip nebus, nes liko dar labai daug absurdiškų, net neįveikiamų reikalavimų, be to, šiandien iš legalių privačių darželių bei mokyklų praktiškai neuždirbsi.
Pasak pašnekovų, padėtis pasikeistų, jeigu higienos normos neprasilenktų su sveiku protu, o paskui kiekvieną vaiką pradėtų keliauti vadinamasis darželinuko krepšelis.
Tik vargu ar ir tai panacėja, juk, tarkime, 2002-aisiais įvestas mokinio krepšelis privačių bendrojo lavinimo mokyklų kūrimosi bangos nesukėlė. Šiuo metu šalies nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokosi tik 0,7 proc. mokinių – tai beveik žemiausias rodiklis Europoje. Vis dėlto privačioms aukštosioms mokykloms krepšeliai padėjo pritraukti daugiau studentų.
Geresnė ugdymo kokybė
Linkstama manyti, kad privačiose ugdymo įstaigose pedagogai skiria daugiau dėmesio vaikui, nes klasės ir grupės čia mažesnės. Dėl to vaikai esą jaučiasi emociškai ir fiziškai saugesni, užtikrinama geresnė ugdymo kokybė. “Vienas didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų – labai didelės klasės. Vienoje mano penktoje klasėje mokosi net 32 mokiniai, tarp jų – du, kuriems reikalingos specialios programos. Tad kiek kartų per pamoką gali prieiti prie tokių vaikų? Visai kitoks darbas, kai klasėje sėdi dešimt mokinių. Tada mokytojas užduotis gali individualizuoti”, – tvirtina Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Albina Zubrickienė.
Tačiau ir privačios mokyklos labai skiriasi. Socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė įsitikinusi, kad aukščiausia ugdymo kokybe išsiskiria tarptautinės mokyklos. “Vilniuje man teko dirbti tarptautinėje mokykloje. Be to, atlikau kelių Europos tarptautinių mokyklų vertinimą. Todėl net neabejoju, kad šios mokyklos yra siekiamybė – tai, kas iš tiesų turėtų būti norma. Labiausiai jos skiriasi savo bendruomenėmis bei pedagogų, tėvų ir pačių vaikų požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi”, – sako keturių vaikų mama, visas atžalas leidžianti į privačias ugdymo įstaigas. Ji įsitikinusi, kad apskritai visos privačios mokyklos sudaro sveiką konkurenciją valstybinėms, o konkurencija neleidžia apkerpėti ir skatina tobulėti. Tik gaila, kad tų privačių darželių akivaizdžiai per mažai.
Mokymas — irgi paslauga
Privačios pradinės mokyklos “Žiniukas” įkūrėja ir direktorė Ingrida Ramanauskienė neabejoja, kad kuo Lietuvoje bus daugiau nevalstybinių mokyklų, tuo bus geriau visai švietimo sistemai. Tačiau pašnekovė nemano, kad artimiausiu metu jų Lietuvoje padaugės. Pernai duris atvėrusios privačios mokyklos direktorės nuomone, esama labai daug trukdžių, kurie “įsiūti” į pačią švietimo sistemą, tiksliau, jos funkcinį, teisinį ir ekonominį reglamentavimą.
Pavyzdžiui, švietimo srityje nedrįstama ar nenorima pripažinti, kad mokymas yra paslauga. Nors kiekvienas mokinys atsineša savo krepšelį, finansavimas vyksta iš specialios dotacijos – nustatoma, kur išleisti pinigus, kaip pirkti prekes, kaip pateikti pirkimo dokumentų kopijas.
“Ir visa tai daroma septynis mėnesius vėluojant. Pabandykite nupirkti 2009–2010 mokslo metams reikiamų vadovėlių iš pinigų, gautų 2010-ųjų kovą, – pasiūlo I.Ramanauskienė. – Be to, viešasis administravimas Lietuvoje remiasi popieriumi, o ne tikrove. Štai reikalaujama pateikti naudojamo žemės sklypo dokumentus, o kaip tai padaryti, jei patalpas mokykla nuomojasi verslo centre, o stadioną – iš gretimos mokyklos?”
Padėtis nesikeičia jau du dešimtmečius
“Mes tikrai suinteresuoti, kad kurtųsi nevalstybinės mokslo ir švietimo įstaigos. Norime, kad atsirastų daugiau alternatyvių galimybių tenkinti įvairius vaikų ugdymosi poreikius, lankyti mokyklas, atitinkančias šeimos vertybes, pasaulėžiūrą. Ikimokykliniam ugdymui ypač svarbu, kad nevalstybinio sektoriaus plėtra padėtų spręsti darželių stygiaus klausimą”, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.
Taigi visi taip nori, kad darželių daugėtų, konkurencinė kova gerintų ugdymo kokybę, sumažėtų mokestis už mokslą ir darželinukų priežiūrą, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį. G.Šeibokienės nuomone, taip yra todėl, kad ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas Lietuvoje dar stipriai unifikuotas, vis dar neturime alternatyvaus ugdymo tradicijų. Kita vertus, nevalstybiniai darželiai nesulaukia jokios finansinės paramos iš valstybės ar savivaldybės, dėl to tėveliams reikia tiek daug mokėti už vaiko ugdymą.
Bet G.Šeibokienė patikino, kad nuo 2011 m. sausio 1-osios planuojama įvesti dalinį ikimokyklinio ugdymo krepšelį. “Jis būtų skirtas keturių valandų per dieną (20 val. per savaitę) ugdymo išlaidoms padengti. Preliminariai vienam ikimokyklinukui ugdyti metams būtų skiriama 2,5 tūkst. Lt. Šią sumą numatoma skirti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms”, – žada Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.
Pinigų neuždirbsi
Naujo privataus darželio “Vilnius Montessori pre-School” direktorė Ivona Rožanovska įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau valstybė tikrai pradės finansuoti ir privačius darželius. Ją jau pradžiugino darželiams nustatytos naujos higienos normos. Pasak jos, tai pirmas žingsnis darželiams keliamų reikalavimų liberalizavimo link. Tarptautinio darželio, kuris duris atvers šį rugsėjį, direktorė sako, kad vienas svarbiausių palengvinimų, kuriuo ji pati pasinaudos, – galimybė mažyliams skirtą maistą užsisakyti kavinėse ar kitose maitinimo įstaigose. Anksčiau visus patiekalus būtinai reikėjo gaminti darželio patalpose.
Vis dėlto esminis dalykas, kurio svarstantieji apie privataus darželio kūrimą itin laukė, liko nepakeistas. Pasirodo, ir toliau nebus galima įrengti jaukaus namus primenančio darželio daugiabučio namo bute ar individualiame name. Tas pats galioja ir mokykloms. Patalpų paskirtį būtinai reikia ir reikės keisti į mokslo paskirties. Todėl, norint įkurti darželį verslo centre ar gyvenamajame name, reikės įveikti sudėtingas patalpų ar pastatų paskirties keitimo procedūras, kurios yra brangios ir trunka metus ar net dvejus.
“Tai vėl stabdys daugelį verslininkų. Todėl nemanau, kad priėmus naujas higienos normas atsiras daugiau darželių, nes palengvinimų padaryta per mažai. Be to, įsteigus darželį jį labai sunku išlaikyti. Daugelis privačius darželius kuria tiesiog iš idėjos. Tai tarsi gyvenimo būdas. O norint tik uždirbti, neverta net pradėti”, – tikina Ingrida Lauciuvienė, vieno pirmųjų dar 2001-aisiais Vilniuje įkurto darželio “Dūzginėlis” savininkė. Ji pati šio verslo ėmėsi tik todėl, kad Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone stovėjo tuščias moters tėvų namas. Be to, tuo metu ji augino mažus vaikus.
Svarbiausia – sveikas protas
Norint apeiti itin griežtus darželiams keliamus reikalavimus, labai daug privačių ugdymo įstaigų šiandien įregistruotos kaip socialinės įstaigos. O svajojantieji pradėti privataus darželio verslą ir toliau turės sukti galvą, kaip išlaviruoti tarp neadekvačių reikalavimų. Juk sunku suvokti, kam, tarkime, darželyje reikalingi du komplektai rankšluosčių kojoms šluostyti, atskira patalpa nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti, valgymo salė, kurioje kiekvienam vaikui būtų skiriama ne mažiau kaip vienas kvadratinis metras ploto. Ir tokių punktų yra 113.
“Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o buitiniai aspektai” , – sako A.Landsbergienė
“Atrodo, kad reikalavimus surašė žmonės, nelabai įsivaizduojantys, kaip juos reikės įgyvendinti”, – mano A.Landsbergienė, šiuo metu su šeima gyvenanti ir dirbanti Belgijoje. Ji sako, kad šioje šalyje darželiams keliami minimalūs reikalavimai. Jauniausia Landsbergių dukrytė lanko vieną prestižiškiausių lopšelių, tačiau ten vaikai niekada nevedami į lauką, maistą gamina pačios auklytės, o lopšelis įsikūręs gyvenamojo namo pirmame aukšte. Ir vaikai, ir maistas keliauja pro tas pačias duris, kaip ir visi kiti namo gyventojai, o tualetas – vienas (juk vaikučiai turi savo puodukus). Mažiausi vaikai valgo susodinti ant grindų, o auklytė pasideda lėkštutes ir maitina juos it varniukus vieną po kito. “Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o ne tai, ar maistą įneš ir mes patys įeisime pro tas pačias duris. Svarbiausia – sveikas protas!” – apibendrina A.Landsbergienė.

[Wycka]

ŠMM ministras Gintaras Steponavičius: Nebūsiu pasyvus vilkinamos reformos stebėtojas

Studentų organizacijos rengia kolektyvinį ieškinį prieš Lietuvos valstybę, švietimo ir mokslo ministras kaltinamas vos ne aukštojo mokslo žlugdymu, Seime mojuojama kardais dėl Švietimo įstatymo. Antra vertus, Gintaras Steponavičius pelnytai vadinamas drąsiausiu, ir ne tik šioje Vyriausybėje, ministru, kuris išdrįso imtis švietimo struktūrinių reformų. Tad kaip praktiškai sekasi įgyvendinti pažangias idėjas? Ar realybė jų neiškreipia? Pavyzdžiui, ar tikrai, kaip teigia studentai, aukštojo mokslo reforma diskriminuoja nepasiturinčius studentus?

G.S.: Bandau išlikti objektyvus, vertindamas bet kokią kritiką. Daug dalykų pernai prasidėjus reformai taisėme kartu su pačios akademinės visuomenės atstovais. Tačiau kai kalbama apie ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl nepasiturinčių studentų diskriminacijos, siūlyčiau pulkeliui kairuoliškos pakraipos studentų vertinti faktus: studijų prieinamumas, turint omenyje valstybės 100 proc. finansuojamų vietų skaičių, yra didesnis nei iki reformos. Daugiau nei pusė studentų studijuos nemokamai, o pagal tai, kaip šiemet buvo laikomi egzaminai, matome, kad šimtukininkai pasiskirstę per visą Lietuvą ir yra nebūtinai iš prestižinių mokyklų.
Nepritariu, kad visiems aukštasis mokslas turi būti nemokamas, kaip reikalauja viena reformos kritikų grupė. Tai neveda prie motyvacijos gerai studijuoti. O socialiai remtiniems studentams skiriamos išmokos, lengvatos paskoloms nemokant palūkanų – visa tai papildomos priemonės, kurių anksčiau nebuvo.

VEIDAS: Esate kaltinamas, kad daužote gabių menams jaunuolių likimus.
G.S.: Po pernai metų priėmimo į meno specialybes nesklandumų su tų aukštųjų mokyklų atstovais padarėme sprendimus, kurie leidžia užtikrinti iki 20 proc. gabiausių stojančiųjų finansavimą ne per krepšelių paskirstymą, o pagal jauniems talentams skirtus vadinamuosius grantus. Tokių vietų buvo per šimtą. Galų gale priėmimo procesą organizavo pačios aukštosios mokyklos, jos sudarė priėmimo komisijas, o 70 proc. rezultato priklausė nuo stojamojo egzamino. Aš pareikalausiu šių aukštųjų mokyklų vadovų atsakyti, kodėl jie, turėdami svertus užtikrinti sklandų talentingų žmonių priėmimą mokytis, antrus metus iš eilės ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti. Meluojama ir sąmoningai klaidinama visuomenė.

VEIDAS: Vis dėlto ar Jus patį tenkina Jūsų paties inicijuotos aukštojo mokslo reformos eiga?
G.S.: Trūkumus, kurių natūraliai kyla, šaliname. Antrus metus atlaikome kritiką, kodėl daugiau finansuojame kolegijas, o ne universitetus, tačiau akivaizdu, kad pagal mūsų valstybės gyvenimo struktūrą tokio lygmens specialistų reikia daugiau. Vyksta aukštojo mokslo tinklo konsolidacija: jau priimti sprendimai dėl Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos susijungimo, pernai susijungė dvi valstybinės kolegijos Klaipėdoje, dvi privačios kolegijos Šiauliuose, viena valstybinė kolegija integravosi į Vytauto Didžiojo universitetą. Konkurencija dėl studentų, dėl lėšų mokslui aukštąsias mokyklas skatina stiprinti savo gebėjimus.
Geras rezultatas, kad jaunų žmonių sprendimu atsisijoja pelai nuo grūdų: beveik 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų, daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, nesurinko studentų, keturios penkios universitetinės aukštosios mokyklos studentų surinko mažiau, nei tikėjosi. Jei jos nori save matyti veikiančias aukštajame moksle, turėtų imtis pakankamai principinių savo vidaus struktūros pertvarkymų.
Aukštosios mokyklos turi savo autonomiją, o prasidėjus reformai įgijo dar didesnę galimybę veikti, išbandyti, ko yra vertos. Tačiau dveji metai – pakankamas laikotarpis savo pajėgoms pasitikrinti. Nenoriu dirbtinių sprendimų iš viršaus, bet turiu pabrėžti, kad nebūsime vien pasyvūs šių procesų stebėtojai, nes aukštųjų mokyklų pastatai, administracijų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.
(...)
VEIDAS: Ar ir toliau išliks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, kokio sau neleidžia net kur kas turtingesnės šalys?
G.S.: Mokinių skaičius, tenkantis mokytojui, Lietuvoje vienas mažiausių. Išsivysčiusiose šalyse, įskaitant tas, kuriose pasiekta didžiausių mokymo laimėjimų, pavyzdžiui, Suomijoje, vidurkiai daug aukštesni. Tai tik patvirtina mokslininkų išvadas, kad mokymo kokybę lemia ne mokinių skaičius, o ugdymo procesas, pedagogų gebėjimai, sistemos gebėjimas dirbti kūrybiškai.
Bet vaikų skaičiaus klasėse pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir kaimuose labai netolygus, todėl mokyklų tinklo pertvarka per pastaruosius septynerius metus vyko pakankamai sparčiai – mokyklų sumažėjo trečdaliu. Tačiau mokyklų uždarymo banga jau atslūgsta. Norime atkreipti savivaldybių politikų dėmesį, kad gimstamumo kreivė kyla į viršų, o kaimuose uždaryti nedideles mokyklėles lengva, bet jas atkurti, kai atsiras poreikis, bus sunkiau. Todėl leidžiame savivaldybėms maksimaliai lanksčiai perskirstyti mokinio krepšelio lėšas, siekiant padėti nutolusioms nuo centrų mokykloms*. Reikia matyti ne vien sunkmečio padiktuotą, bet ir keleto metų į ateitį perspektyvą.
Beje, su didesniu skaičiumi vaikų klasėje dirbančius mokytojus mokykloms leidžiame skatinti jiems daugiau mokant.

VEIDAS: Kodėl renovuojamos nedidelės, pasmerktos išnykti mokyklos, jei lėšų pristinga surenkančioms daug mokinių?
G.S.: Anksčiau galiojusią lėšų renovacijai skirstymo praktiką vadinti nusikalstama nedrįsčiau, bet ji buvo tikrai neteisinga. Akis badė politinė konjunktūra, o Vilniui ir Kaunui, kur daugiausiai vaikų, mokykloms renovuoti buvo skiriama mažiausiai iš 60-ies savivaldybių. Per praėjusius ir šiuos metus šią sistemą bandome subalansuoti.
O dėl mažų ir neperspektyvių mokyklų ne vienas ir ne du politikai mynė ir mina šios ministerijos slenkstį mėgindami sakyti, kad bendruomenės kultūros židinio išsaugojimo vardan reikėtų akivaizdžiai perspektyvos neturinčiai mokyklai skirti milijoną ar du. Ne vieną tokią iniciatyvą stabdžiau ir toliau tą darysiu. Šiaulių rajone turėjau raudonuoti prieš didelės mokyklos bendruomenę matydamas, kaip netikslingai ir nepaisant mokinių skaičiaus toje pačioje savivaldybėje renovuotos mokyklos, kuriose mokinių nėra nė šimto.

VEIDAS: Kokių veiksmų imatės kilus skandalui dėl Jūsų ministerijos rengto universitetų reitingų konkurso neskaidrumo?
G.S.: Vertinant formaliai buvo atliktos visos nustatytos procedūros. STT pateikė išvadas, kad korupcijos požymių nerasta. Tačiau kaip politikas ir ministras, suvokiu savo atsakomybę. Nė vienas litas nėra ir nebus išmokėtas, kol visos institucijos, taip pat ir vertinančios viešųjų bei privačių interesų supainiojimo aspektus, pasakys galutinį žodį.
Tikiuosi, ir žiniasklaida vadovausis nešališkumo principu, nes antraštėse žodžio “korupcija” vartojimas, nors tai vėliau nepasitvirtina, irgi ne visais atvejais dera su atsakingu kokių nors reiškinių vertinimu.
Reikalausiu atsakomybės tų aukštųjų mokyklų vadovų, kurie, turėdami svertų užtikrinti sklandų priėmimą, ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti.



* — Vilniaus rajone toks mokinio krepšelio lėšų perskirstymas paliktas tik savivaldybės atsakomybėje vis labiau išsigimsta

[Combat]

Iš švietimo yra padarytas kapitalo krovimas kažkam.

Stori ir dideli vadovėliai – vaikai net perlinkę velka kuprines į mokyklą ir iš jos, mokinasi 13 metų (paruošiamoji + 12), o vyresnėse klasėse dar ir birželio mėnesį. Ar tiek reikia ir ar būtini tokie krūviai? Gi dar prėjusiame amžiuje buvo prieinami visokie discovery; ir nei 5 metų neturintis pyplys kompiuteriu ir tada, ir dabar, kala kai koks hakeris.

Tarybiniais laikais rusų mokyklos buvo 11 klasių, o pati valstybė funkcionavo dvigubai geriau nei Lietuva dabar. Baigia jaunas žmogus 12 klasių, ir jei ne į kolegiją ar aukštąją, tai tiesioginiu taikymu į darbo biržą. Beje, mokslų metu jam dar prikemšama ir nesąmonių iš tarybinių laikų istorijos; ugdo dogmatiškai mąstančią davatką, o ne analitinę asmenybę.

Bėda ir su aukštuoju išsilavinimu.

Kiekviename balbieriškyje buvusiai veik ne profkei dabar leista pasivadinti veik ne aukštąja, kurių absolventų diplomai maskuojami „neuniversitetiniu aukštuoju“. Taip sudarytos sąlygos kiekvienam beraščiui puikuotis „aukštuoju išsilavinimu“, tiesa, „neuniversitetiniu“, nuvertinant tikrąjį aukštąjį išsilavinimą.
Dėl stojimo tvarkos į aukštąsias mokyklas. Reikia stojamųjų egzaminų, kad kandidatai į aukštąsias mokyklas net cyptų juos laikydami. Jie turi įrodyti, kad yra tinkamai išsilavinę, atkaklūs, kad yra pasirengę jų proto šturmui, kad yra užsispyrę, siekiantys tikslo ir tuo pačiu ne bambukai. Jie turi visapusiškai įrodyti, kad yra verti aukštojo mokslo, o tada – prašom. Ir bet koks absolventas iš vidurinės turi būti išleistas su profesija rankose: staliaus, baldininko, autošaltkalvio, ir pan, o iš aukštųjų – su baltesnėmis profesijomis, pvz., vairuotojo.

Štai čia aš įžiūriu švietimo sistemos ydas, kurias palietus oj kos spiečius įširstų. ..

[Wycka]

Iš švietimo yra padarytas kapitalo krovimas kažkam.

Truputį pataisysiu: taip, švietimas tapo kapitalo krovimu, bet ne materialaus, o politinio. Pasakyk, kad atstovauja ne kurių mokyklų direktorės (daug rečiau — direktoriai), kurie nurodo mokytojams nerašyti neigiamų pažymių? Reikalaujama 100procentinio pažangumo. Ar praktikoje jis įmanomas? Kas baisiausia, kad panaši sistema tik daug lėčiau perkeliama ir į kolegijas bei universitetus.
Norėčiau ir aš visus metus tingėti, o prieš pat vasaros atostogas graudžiai paprašyti direktoriaus ir pasiimti visų metų atlyginimą, tokio paties dydžio kaip ir kolegų, kurie plėšėsi dėl darbo visus tuos metus...
Niekaip negaliu pamiršti ŠMM exministrės Žabaitienės žodžių, kai žurnalistė jos paklausė, kodėl Lietuvoje tiek daug studentų. Atsakymas:
— Lietuvoje ne studentų per daug, o lėšų jų studijoms per mažai.
Tokiu atveju ji, kaip ministrė, turėtų atsisakyti savo atlyginimo, kad tik studentų studijoms kuo mažiau pinigų trūktų...

[vap]

Stori ir dideli vadovėliai – vaikai net perlinkę velka kuprines į mokyklą ir iš jos, mokinasi 13 metų (paruošiamoji + 12), o vyresnėse klasėse dar ir birželio mėnesį. Ar tiek reikia ir ar būtini tokie krūviai? Gi dar prėjusiame amžiuje buvo prieinami visokie discovery; ir nei 5 metų neturintis pyplys kompiuteriu ir tada, ir dabar, kala kai koks hakeris.

Taip, švietimo sistemoje daug taisytinų dalykų, bet dėl mokslo trukmės.
Lietuvoje ir kitose post sovietinėse šalyse vaikai turi daugiausiai atostogų. Neseniai buvo straipsnis kažkuriame laikraštyje.

„Gyvas“ pavyzdys, šeštokai mokslo metus Olandijoje baigė liepos pradžioje (nepasakysiu tiksliai bet apie 10 dieną), į mokyklą pradeda eiti šią savaitę.

[Wycka]

Lietuvoje ir kitose post sovietinėse šalyse vaikai turi daugiausiai atostogų. Neseniai buvo straipsnis kažkuriame laikraštyje.
„Gyvas“ pavyzdys, šeštokai mokslo metus Olandijoje baigė liepos pradžioje (nepasakysiu tiksliai bet apie 10 dieną), į mokyklą pradeda eiti šią savaitę.

Lyginame tik išorę, o ne turinį. Teoriškai vasaros atostogų net neturėtų būti, nes nepilnamečiai teoriškai turėtų būti užimti visą laiką. Tačiau visą vasarą jiems NEVYKSTA pamokos (Lietuvoje šiais metais vasaros atostogos 6-11kl. mokiniams prasidėjo birželio 14d.), bet visai KITI pedagogai ir savanoriai organizuoja išvykas, ekskursijas, stovyklas ir kitus daugiau pramoginius, sportinius, pažintinius renginius. Vyksta neformalus ugdymas.
Lietuvoje dar ŠMM exministras Kuolys, po viešnagės Australujoje, parsivežė ir įgyvendino idėją, kad vasaros atostogos turi trukti tik du mėnesius. Deja, nepagalvota, ką mokiniai ir mokytojai turėtų veikti tą papildomą mėnesį, todėl sugalvota tiesiog vesti pamokas, tik pastaruoju metu šalia to dar vykdyti projektinę veiklą, t.y. neformaliai ugdyti. Deja, jauniems mokytojams čia trūksta patirties, pensijinio amžiaus mokytojai jau nebenori išvykų (net purtosi, kai kalba pasisuka apie išvyką su nakvyne), o ir kiti norintys kažkodėl būtinai privalo projektinę veiklą tiesiogiai sieti su dėstomu dalyku. Aš ir pats nesuprantu, kodėl tarkim dailės ar matematikos mokytojai negali žaisti sportinius žaidimus, arba užsienio kalbų ar chemijos mokytojai lankyti piliakalnius. Žodžiu padarytas kažkoks jovalas, kuriame murkdosi visi, bet vis tiek už viską kalčiausias lieka galutinis paslaugos teikėjas — mokytojas.

[Wycka]

Vilniaus rajono savivaldybė ketina priimti naują sprendimą dėl klasių komplektavimo

Vilniaus rajono savivaldybės taryba rugsėjį ketina priimti naują sprendimą dėl klasių formavimo bendrojo lavinimo mokyklose. Tuo pačiu žadama skųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą, kuriuo panaikintas ankstesnis tarybos nutarimas, antradienį BNS sakė Vilniaus rajono merė Marija Rekst.
„Kovo mėnesį buvo priimtas preliminarus sprendimas dėl klasių komplektų - kiek moksleivių bus klasėse. Rugsėjį, kai mokiniai ateina į mokyklas, tas klausimas sprendžiamas dar kartą, priimamas naujas nutarimas“, - sakė merė.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savivaldybės sprendimą apskundė VAAT, kaip neatitinkantį Vyriausybės patvirtintų Bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų.
Pasak merės, kai kuriose klasėse buvo per mažai mokinių, todėl jas nutarta sujungti. Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Lilija Andruškevič teigė, kad, pavyzdžiui, siekiant išsaugoti rusiškas klases Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijoje penktoje klasėje yra 1 mokinys, šeštoje - 11. „Tai vienas iš pažeidimų. Mes siūlėme sujungti penktą ir šeštas klases į vieną komplektą, nes norime išsaugoti rusiškas klases, o pagal Vyriausybės nutarimą, to negalima padaryti“, - sakė L.Andruškevič.
Sudervės pradinio ugdymo skyriuje, kuriame dėstoma lietuvių kalba, 1-4 klasėse tėra po vieną-du moksleivius. Savivaldybės taryba buvo nusprendusi visas keturias klases sujungti į vieną komplektą, bet to daryti taip pat neleidžia Vyriausybės nutarimas.
„Norėjome ir pataupyti mokinio krepšelio lėšas, bet, matyt, teks atskirti“, - sakė Švietimo skyriaus vedėja.
Anot merės, nors savivaldybės taryba dar peržiūrės klasių komplektus, VAAT nutarimą, kuriuo iš dalies panaikintas jų sprendimas dėl klasių sudarymo 15 mokyklų, ketina apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
„Reikės apskųsti. Jeigu neapskųsime, turėsime vykdyti ir negalėsime priimti naujų sprendimų“, - svarstė M.Rekst.
Ji pabrėžė, kad daug prieštaringų vertinimų sulaukęs sprendimas dėl mažų mokyklų prijungimo prie didesniųjų teismui nebuvo skųstas, todėl jis galioja. Bylinėjimasis vyksta tik dėl Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo.
„Mes neuždarome tų mažų mokyklų, jos tik prijungiamos, tampa skyriais. Savarankiškai tos mokyklos tiesiog negali išgyventi“, - sakė merė.

[Wycka]

Steponavičius siūlo vaikų darželius steigti biuruose

Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pristatė naują siūlymą, kaip spręsti darželių trūkumo problemą - esą daugiau norinčiųjų galėtų juos lankyti, jei būtų paprasčiau pakeisti pastatų paskirtį.
„Yra intensyvus dialogas su Aplinkos ministerija dėl pastatų paskirties keitimo. Pavyzdžiui Vilniuje, Perkūnkiemyje, tušti stovi biuro komercinės paskirties pastatai. Juose pirmame aukšte laisvai, be jokių problemų, Švedijos ar kitų šalių patirtimi remiantis, galėtų veikti darželiai be valstybės papildomų investicijų. Kliuviniai kol kas yra formalūs reikalavimai, nes paskirties keitimas yra ganėtinai sudėtinga procedūra“, - žurnalistams teigė G.Steponavičius.
Pasak prezidentės patarėjo Lino Balsio, šalies vadovė per susitikimą akcentavo ir „užkoduotą korupcijos problemą“, kai tėvai, norintys vaiką įregistruoti lankyti darželį, priversti mokėti kyšius.
„Ne paslaptis, kad dažnai tėveliai, norėdami, kad jų vaikas patektų į darželį, arba iš jų reikalaujama, arba patys priversti elgtis ne taip, kaip derėtų“, - sakė L.Balsys.
G.Steponavičiaus teigimu, su korupcijos problema darželiuose siekiama kovoti didinant pasiūlą.
Ministras priminė, kad siekiant paskatinti darželių steigimąsi supaprastintos higienos normos. Taip pat numatoma įvesti 4 valandų ikimokyklinį krepšelį, kuris būtų skiriamas ir savivaldybių įsteigtiems, ir privačius darželius lankantiems vaikams.

[Edvard]

Aš registravau savo sunu į darželį nekam neko nemokėjau, jokių kišiu.

[Wycka]

Aš registravau savo sunu į darželį nekam neko nemokėjau, jokių kišiu.

Tai tavo sūnui pasisekė. Aš atėjau registruoti gegužę, kad sūnus eitų rugsėjyje. Buvo pasakyta, kad darželyje jau užrašyta 19 vaikų, o priimti galima iki 20 (daugiau nėra lovų). Nors mus ir užrašė, bet iki rugsėjo atėjo vienišos mamos, studentės ir t.t., kurių vaikams kažkodėl taikoma pirmenybė. Sūnų teko leisti pas auklę Kartais pajuokauju sakydamas žmonai: skiriamės, tai nors vaikas galės į darželį eiti

[micku]

Tai tavo sūnui pasisekė. Aš atėjau registruoti gegužę, kad sūnus eitų rugsėjyje. Buvo pasakyta, kad darželyje jau užrašyta 19 vaikų, o priimti galima iki 20 (daugiau nėra lovų). Nors mus ir užrašė, bet iki rugsėjo atėjo vienišos mamos, studentės ir t.t., kurių vaikams kažkodėl taikoma pirmenybė. Sūnų teko leisti pas auklę Kartais pajuokauju sakydamas žmonai: skiriamės, tai nors vaikas galės į darželį eiti

Čia matyt priklauso nuo vietos. Pas mumi Vilniaus rajone du vaikus leidau in darželį ir jokių problemų.